Černobylio katastrofa (1986) – priežastys, pasekmės ir faktai

Išsamus Černobylio katastrofos (1986) paaiškinimas: priežastys, pasekmės, sveikatos ir aplinkos faktai bei evakuacija.

Černobylio katastrofa – tai didžiulė branduolinė nelaimė, įvykusi 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominėje elektrinėje Pripetėje, Ukrainoje. Tuo metu Ukraina priklausė Sovietų Sąjungai. Avarija tapo viena iš didžiausių avarijų branduolinės energetikos istorijoje ir pagal Tarptautinę branduolinių įvykių skalę buvo įvertinta 7 lygiu – pačiu sunkiausiu. Vienintelė kita to paties lygio avarija yra Fukušimos avarija.

Įvykio eiga ir priežastys

Ketvirtajame reaktoriuje buvo atliekamas saugumo bandymas, kurio tikslas – nustatyti, ar turbinos inercija užtikrintų išleidžiamąją elektros energiją trumpam elektros tiekimo dingimui atstatyti. Bandymo paruošimo metu buvo numatyta sumažinti reaktoriaus galią; galia nukrito iki maždaug 50 %. Po to atsitiktinai viena iš regioninių elektrinių atsijungė ir buvo paprašyta atidėti tolesnį galios mažinimą, tačiau ruoša bandymui tęsėsi.

Avarija įvyko, kai reaktoriaus galia netikėtai labai padidėjo ir įvyko sprogimas, kuris sunaikino reaktoriaus aktyviąją zoną. Tai lėmė didelį radioaktyviųjų medžiagų ir kuro išsiskyrimą į aplinką. Reaktoriuose, kaip ir Černobylyje naudoti RBMK tipiniai reaktoriai, turėjo specifinį konstrukcinį trūkumą: jie pasižymėjo teigiamu garų koeficientu (power/void coefficient), o tam tikromis sąlygomis valdymo strypų konstrukcija galėjo sukelti trumpalaikį galios šuolį. Be to, šie reaktoriai neturėjo pilno apsauginio pastato, kuris sulaikytų radiaciją, todėl išsiskyrę teršalai lengvai pateko į aplinką.

Po pradinio sprogimo užsidegė reaktoriaus viduje esantis grafito neutronų lėtintuvas, o gaisro metu išsiskyrė dar daugiau radioaktyviųjų dalelių ir dūmų, kurie pasklido dideliais atstumais.

Pirmoji reakcija ir evakuacija

Pirmieji įvykio valdymo veiksmai apėmė gaisrų gesinimą (į pagalbą ėjo pamainos ugniagesiai ir vietiniai gelbėtojai), temperatūros ir radiacijos matavimus bei vėlesnę gyventojų evakuaciją. Pripetės gyventojai buvo evakuoti maždaug po 36 valandų nuo sprogimo; iš pradžių evakuota apie 50–60 tūkst. gyventojų, vėliau – daug daugiau.

Buvo įsteigtas apie 30 km spindulio izoliacijos zonos (vadinamoji ekskliuzijos zona, arba "zonos"), kurioje laikinai nebuvo leidžiama gyventi. Daug žmonių iš užterštų teritorijų buvo priversti persikelti gyventi į kitas vietas: skaičiuojama, kad per laikotarpį po avarijos į kitur perkelta apie 300–350 tūkst. gyventojų (skaičiai priklauso nuo skirtingų vertinimų ir apimčių).

Sugriautas reaktorius ir sarkofagas

Siekiant užkirsti kelią tolimesniam radiacijos išsiskyrimui, apgriuvusią reaktoriaus dalį netrukus uždengė laikinasis uždengimas – vadinamasis sarkofagas, pagamintas iš plieno ir betono. Po keliolikos metų šis laikinasis dangtis buvo papildytas stabiliu ir uždaro tipo aptvaru – "New Safe Confinement" (NSC), kurio montavimas ir nustatymas vyko 2012–2016 m.; NSC įrengtas virš senojo sarkofago, kad sumažintų išsiskyrimo riziką ir leistų saugiai vykdyti likutinio kuro bei griuvėsių tvarkymą.

Teršalų pasklidimas ir aplinkos poveikis

Radioaktyviosios iškriatos (pagrindiniai izotopai: jodas-131, cezis-137, stroncis-90 ir mažesniais kiekiais – elementai, susiję su branduoliniu kuru ir sąlyčiui su degimo produktais) pasklido per dalį Vakarų Sovietų Sąjungos, Rytų Europos, Skandinavijos, taip pat aptikti nuosėdos Jungtinės Karalystės ir rytinės JAV dalyse. Didelės teritorijos Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje buvo smarkiai užterštos – apie 60 % radioaktyviųjų kritulių nukrito Baltarusijoje pagal tam tikrus vertinimus.

Ilgalaikėje perspektyvoje tam tikrose teritorijose (ypač ten, kur didžiausias cezio-137 nusėdimas) reikėjo vykdyti dirvožemio ir pastatų dekontaminavimą, drausti naudoti užterštas žemes žemės ūkiui, riboti tam tikrų maisto produktų vartojimą bei vykdyti ilgalaikį monitoringą.

Sveikatos pasekmės

Tikslus avarijos sveikatos padarinių skaičius iki šiol neaiškus ir ginčytinas. Akutiniu apsinuodijimu radiacija (ūmiu spinduliavimu) mirė reaktoriaus avarijos metu ir netrukus po jos keletas dešimčių žmonių, daugiausia gelbėtojų ir reaktoriaus darbuotojų. Ilgalaikiai padariniai apima skydliaukės vėžio atvejų padidėjimą vaikams, kurie buvo paveikti radioaktyvaus jodo išmetimo.

2005 m. TATENA ataskaitoje nurodoma apie 56 tiesioginius mirties atvejus (iš jų didžioji dalis – avarijos darbuotojai), o vėlesnėse analizėse numatoma, kad dėl ilgalaikių poveikių gali mirti keli tūkstančiai žmonių. Tačiau nevalstybinės organizacijos, pavyzdžiui, kai kurios analizės iš Union of Concerned Scientists ir Greenpeace, pateikė didesnius vertinimus, siekiančius nuo kelių tūkstančių iki keliolikos tūkstančių papildomų mirčių per ateinančius dešimtmečius. Skaičiuoti vėžio ir kitų ligų atvejus, kuriuos tiesiogiai būtų galima priskirti Černobyliui, sudėtinga dėl ilgalaikio ligų atsiradimo, kitų rizikos veiksnių ir duomenų skirtumų.

Be tiesioginio fizinio poveikio, katastrofa sukėlė ir dideles psichosocialines problemas: stresas, depresija, socialinė izoliacija ir ekonominės pasekmės žmonėms, praradusiems namus ir darbą.

Ekonominės ir politinės pasekmės

Černobylio avarija sukėlė didelį susirūpinimą dėl sovietinės branduolinės energetikos saugumo ir administracinių praktikų. Sovietų Sąjunga laikinai sulėtino branduolinio sektoriaus plėtrą, o avarijos aplinkybės skatino didesnį atvirumą ir informacijos sklaidą – tai tapo viena iš platesnių priežasčių, kurios prisidėjo prie politinių pokyčių regione. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Rusija, Ukraina ir Baltarusija tapo atskiromis valstybėmis, kurios ilgą laiką sprendė dekontaminavimo ir sveikatos priežiūros išlaidas dėl avarijos padarinių.

Sarkofagas, New Safe Confinement ir dekomisija

Klasikinis laikinasis sarkofagas, pastatytas greitai po avarijos, ilgainiui tapo nepakankamas. Naująją uždengimo konstrukciją – "New Safe Confinement" – pastatė tarptautinė komandą ir 2016 m. ji buvo uždengta virš senojo sarkofago; tai leido pradėti saugesnį likučio kuro ir atliekų šalinimą. Dekomisija (reaktoriaus ir radioaktyvių atliekų saugus tvarkymas) vyks dešimtmečius ir reikalauja nuolatinio finansavimo bei tarptautinės pagalbos.

Ilgalaikės pamokos ir tarptautinis poveikis

• Černobylis parodė, kaip svarbu turėti pilnus apsauginius pastatus ir patikimas saugumo sistemas reaktoriuose;
• Vykdytos RBMK reaktorių konstrukcijos modifikacijos, kad būtų sumažinta jų avarijų rizika;
• Tarptautinė branduolinės saugos politika sustiprėjo: padidėjo tarptautinis bendradarbiavimas, standartai ir informacijos dalijimasis apie branduolinės energetikos saugą;
• Katastrofa parodė, kaip svarbu greitai ir aiškiai informuoti visuomenę bei organizuoti evakuacijas ir sveikatos apsaugą.

Šiuolaikinė situacija

Šiandien Černobylio zona prižiūrima, vykdomi monitoringai, atliekami radiologiniai tyrimai ir ribota turizmo veikla organizuojama pagal griežtas saugumo taisykles. Pilnas regiono sanavimas ir saugus dekomisijos procesas užtruks dar daugelį metų; daugelis poveikių – tiek ekologinių, tiek socialinių – išliks ilgalaikiai.

Černobylio avarija yra sudėtingas ir daugiasluoksnis įvykis: ji apima technines klaidas, operacijų neatitikimus, konstrukcinius reaktoriaus ypatumus ir organizacinį valdymą. Tik nuoseklūs tyrimai, tarptautinis bendradarbiavimas ir tikslingos prevencinės priemonės gali sumažinti panašių nelaimių riziką ateityje.

Pastaba dėl skaičių: įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus vertinimus apie evakuotų žmonių skaičių ir ilgalaikes žalas. Čia pateikti apibendrinti duomenys – tiksli statistika ir toliau yra diskutuojama tarp tarptautinių organizacijų, mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas nutiko Černobylio atominėje elektrinėje 1986 m. balandį?

K: Kur buvo Černobylio atominė elektrinė?

K.: Kokio sunkumo avarija buvo įvertinta pagal Tarptautinę branduolinių įvykių skalę?

K: Koks kitas įvykis šioje skalėje buvo įvertintas 7 lygiu?

K: Kur nukrito didžioji dalis radioaktyviųjų Černobylio radioaktyviųjų iškritų?

K: Kiek žmonių nukentėjo nuo šios nelaimės ir turėjo būti perkelti?

Paieška pagal raidę