Vandenyno paviršiaus banga
Vandenyno paviršinės bangos - tai paviršinės bangos, atsirandančios viršutiniame vandenyno sluoksnyje. Jas paprastai sukelia vėjas. Kai kurios kyla dėl geologinių reiškinių, pavyzdžiui, žemės drebėjimų ar vulkanizmo, ir prieš atsitrenkdamos į sausumą gali nukeliauti tūkstančius mylių. Jos būna įvairaus dydžio - nuo mažų bangų iki didžiulių cunamių. Nepertraukiamoje bangoje atskirų vandens dalelių judėjimas į priekį yra nedidelis, nepaisant to, kad banga gali turėti daug energijos ir pagreičio. Kai banga atsitrenkia į seklumą, ji "lūžta", nes dugnas juda lėčiau nei viršus.
Bangų lūžis prie vaikų baseino La Jolloje, Kalifornijoje.
Bangų formavimasis
Didžiąją dalį vandenyno paplūdimyje matomų didelių bangų sukelia tolimi vėjai. Šių "vėjo bangų" susidarymui įtakos turi trys veiksniai:
- Vėjo greitis
- Atstumas iki atviro vandens, per kurį prapučia vėjas.
- Laikas, kurį vėjas pučia tam tikroje teritorijoje.
Visi šie veiksniai kartu lemia vandenyno bangų dydį ir formą. Kuo didesnis kiekvienas iš kintamųjų, tuo didesnės bangos. Bangos matuojamos:
- Aukštis (nuo įdubos iki keteros)
- Bangos ilgis (nuo keteros iki keteros)
- Periodas (laiko tarpas tarp vienas po kito einančių keterų atvykimo į stacionarų tašką)
Tam tikroje teritorijoje bangos paprastai būna įvairaus dydžio. Teikiant orų pranešimus ir atliekant mokslinę vėjo bangų statistikos analizę, jų dydis per tam tikrą laikotarpį paprastai išreiškiamas "reikšmingu bangų aukščiu". Šis skaičius rodo vidutinį trečdalio aukščiausių bangų aukštį per tam tikrą laikotarpį (paprastai dvylika valandų) arba per konkrečią audros sistemą ar įvykį. Atsižvelgiant į bangų dydžio kintamumą, tikėtina, kad didžiausios atskiros bangos gali būti dvigubai didesnės už nurodytą reikšmingą bangų aukštį konkrečią dieną ar audrą.
