Panarabizmas

Kilmė ir vystymasis

XIX a. pabaigoje Osmanų imperija kontroliavo didžiąją dalį Artimųjų Rytų. Tuo metu Artimieji Rytai buvo labai įvairūs. Regione gyveno daug skirtingų etninių ir kultūrinių grupių žmonių. Iki 1900 m. Osmanų imperija nyko ir daugelis skirtingų imperijoje gyvenusių žmonių grupių norėjo suformuoti nepriklausomas vyriausybes, kurioms vadovautų jų pačių bendruomenėse gyvenantys žmonės.

Viena iš grupių, pradėjusių formuoti savo idėjas apie savivaldžią arba savarankišką bendruomenę, buvo arabai. Daugelis išsilavinusių arabų studentų ir profesorių, dirbusių universitetuose, pavyzdžiui, Al Azharo universitete, pradėjo leisti žurnalus ir burtis į klubus, propaguojančius vieningos arabų bendruomenės ar tautos idėją. Šios idėjos tapo labai populiarios visuose buvusios Osmanų imperijos arabų regionuose. 1913 m. arabų organizacijos iš visų Artimųjų Rytų susirinko į pirmąjį arabų kongresą Paryžiuje (Prancūzija). Kongrese arabai iš visos Osmanų imperijos aptarė galimybę išsilaisvinti iš Osmanų imperijos ir įkurti arabų valdomas šalis.

Osmanų imperija į Arabų kongresą reagavo bausdama arabų nacionalistus. Kai kuriose Osmanų imperijos teritorijose arabų nacionalistai už savo veiklą buvo sodinami į kalėjimus ir net žudomi.

Pirmojo pasaulinio karo metais daugelis arabų grupių rėmė sąjungininkų karinę kampaniją prieš Osmanų imperiją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Osmanų imperija žlugo, ir sąjungininkės susitiko nuspręsti, kas bus su Osmanų imperijos kontroliuojamomis teritorijomis. Nepaisant to, kad karo metu sąjungininkai rėmė sąjungininkus, daugeliui arabų šalių sąjungininkai nesuteikė laisvės. Okupuotose šalyse gyvenantys arabai, vis dar trokštantys Nepriklausomybės, ėmė kurti idėjas, kaip turėtų atrodyti laisva arabų valstybė. Šios idėjos ilgainiui tapo panarabizmo pagrindu.

Filosofija

Po Pirmojo pasaulinio karo daug arabakalbių mokslininkų ir studentų buvusioje Osmanų imperijoje pradėjo rašyti apie arabų tautos istoriją. Vienas iš šių rašytojų, Darwish-Al Maqdidi, parašė mokyklinį vadovėlį, kuriame išdėstė ankstyvojo panarabų judėjimo pažiūras. Šis vadovėlis buvo naudojamas daugelyje mokyklų visuose arabų Artimuosiuose Rytuose ir jame buvo teigiama, kad arabų tėvynė neapsiriboja Arabijos pusiasaliu, bet apima visas arabų gyvenamas vietas. Be to, Miqdadi, kaip ir kiti arabų mokslininkai, manė, kad laisva ir suvienyta arabų tauta gali egzistuoti tik tuo atveju, jei iš arabų Artimųjų Rytų bus pašalinta Vakarų įtaka. Apskritai Miqdadi ir kitų panašių įsitikinimų esmė tapo panarabizmo filosofija.

Bandymai sukurti Arabų Sąjungą

Panarabizmo populiarumas pradėjo augti po to, kai daugelis arabų šalių ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje įgijo nepriklausomybę. Egipto prezidentas Gamalas Abdelis Naseras (1956-1970 m.) buvo didelis panarabiškojo nacionalizmo šalininkas. Naseras manė, kad arabų pasaulis Šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje turėtų būti suvienytas, nes daugelį šių šalių siejo bendra kultūra, religija ir kalba. Respublika gyvavo trejus metus. Jos žlugimą daugiausia lėmė Nasero pastangos sparčiai keisti Sirijos ir Egipto ekonomiką; be to, daugeliui sirų nepatiko, kad Naseras norėjo centralizuoti vyriausybės valdžią ir veiklą Egipte.

Žlugus UAR, Nasseras bandė suburti kitas arabų šalis į panarabistinį judėjimą. 1967 m. per Šešių dienų karą Naseras vadovavo arabų koalicijai (Sirija, Libanas, Jordanija ir Irakas) kovai su Izraeliu. Izraelis karą laimėjo, o arabų koalicija ir Nasero pastangos sukurti vieningus arabų Artimuosius Rytus patyrė didelę nesėkmę.

Egipto prezidentas Gamalas Naseras su Irako užsienio reikalų ministru Adnanu Pachachi

Panarabizmo nuosmukis ir atgimimas

Sumažėjimas

Po Šešių dienų karo Egipto, kaip Panarabų judėjimo lyderio, vaidmuo labai susilpnėjo. Kitos arabų nacionalistinės organizacijos pradėjo savarankiškai kurtis nepriklausomai nuo Egipto ir kitų arabų šalių. Ypač palestiniečiai ėmė kurti savo organizaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo palestiniečių, o ne panarabų nacionalizmas. Be to, 1970 m. staiga mirus Gamalui Naseriui, Panarabų judėjimas liko be aiškaus lyderio.

Reemergence

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos daugelis profesorių ir Artimųjų Rytų ekspertų teigia, kad panarabizmas nebeegzistuoja Fouadas Ajami teigia, kad panarabizmas žlugo, nes aiškus judėjimo lyderis Gamelis Naseras prarado pagreitį po arabų pralaimėjimo Šešių dienų kare. Be to, kitos arabų grupės, ypač palestiniečiai, prarado tikėjimą Panarabų judėjimu ir pabandė išsiskleisti savarankiškai. Tačiau pastaruoju metu, po 2011 m. Arabų pavasario įvykių, daugelis mokslininkų ir žurnalistų tvirtina, kad panarabizmas grįžta įvairiais būdais. Susan De Muth teigia, kad Arabų pavasario panarabizmas yra kitoks nei prieš trisdešimt metų. Ji teigia, kad Gamelio Nasero laikų panarabizmas buvo susijęs su idėja išlaikyti arabų pasaulį laisvą nuo užsienio ir Vakarų įtakos, o šiandieniniam panarabizmui daugiausia vadovauja jauni žmonės, kurie siekia reformuoti arabų šalių vyriausybes, kad jos būtų mažiau engiamos ar kontroliuojamos. Šią naują panarabizmo formą sustiprino technologijos, pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida. De Mutho teigimu, įvairių šalių protestuotojai, naudodamiesi socialine žiniasklaida, galėjo sustiprinti savo poziciją ir net koordinuoti protestus su judėjimais kitose arabų šalyse. Kiti mokslininkai nėra tokie optimistiški kaip De Muthas; Marc Lynch teigia, kad Arabų pavasario protestai buvo gerokai pavėluoti ir kad politiniai judėjimai arabų Artimuosiuose Rytuose pamažu stiprėjo pastaruosius trisdešimt metų .

1958-1961 m. Egiptas ir Sirija įkūrė Jungtinę Arabų Respubliką


Sirijos protestuotojas purškiamais dažais piešia grafičius prieš Bašarą al Asadą Arabų pavasario Sirijoje metu