Panarabizmas – apibrėžimas, istorija ir politinė reikšmė

Panarabizmas: atraskite judėjimo apibrėžimą, istoriją ir politinę reikšmę — nuo XIX a. ištakų iki Nassero eros ir regioninės įtakos.

Panarabizmas – politinis judėjimas ir idėjų sistema, propaguojanti mintį, kad visi arabai turėtų susivienyti į vieną politinę bendruomenę ar valstybę. Idėja pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai Osmanų imperijos silpnėjimas, Europos kolonijinės intervencijos ir kultūrinė atgimimo banga (al‑Nahda) paskatino naujas nacionalines ir regionines tapatybes. Panarabizmo populiarumas ypač augo XX a. viduryje: apie jį aktyviai kalbėjo intelektualai, kariniai ir politiniai lyderiai, o reikšmingą postūmį davė XX a. šeštajame dešimtmetyje stiprėjęs Egipto lyderis Gamalas Abdelis Nasseras.

Kilmė ir istorija

Panarabizmo ištakos susijusios su keliomis aplinkybėmis:

• Ottomanų imperijos silpimas ir vidinė reforma XIX a.;
• Europos šalių protektoratai ir mandatų sistema po Pirmojo pasaulinio karo (pvz., Sykes–Picot sandoris), sukėlę pasipriešinimą užsienio valdžiai;
• Kultūrinė atgimimo banga (al‑Nahda), kuri skatino arabų kalbos, literatūros ir istorijos svarbą;
• Tautinio susipratimo augimas tarp intelektualų, kariškių ir jaunimo, trokštančio vienybės ir nepriklausomybės.

Idėjos ir pagrindiniai tikslai

Panarabizmo esmė – sujungti kultūrinius, istorinius ir politinius arabų pasaulio elementus. Pagrindiniai principai dažnai apibūdinami taip:

• vieninga arabų tauta (arabų tautiškumas arba arabizmas);
• viena politinė erdvė arba konfederacija, bendri intresai užsienio politikoje;
• sekuliarūs ir socialistiniai elementai – dalis panarabistų siekė valstybinio planavimo ir socialinės lygybės;
• priešinimasis kolonializmui ir užsienio įtakai, ypač Vakarų valstybių įtakai Šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje;
• pabrėžiamas arabų kalbos, istorijos ir kultūros vaidmuo kaip vienijanti jėga.

Pagrindiniai veikėjai ir organizacijos

• Gamalas Abdelis Nasseras (Egiptas) – simbolinis XX a. 5–6 dešimtmečių panarabizmo veidas, propagavęs vienybės ir neblokuotumo idėjas;
• Baʿatho partija – įkurta Sirijoje ir plėtojama Irake (Michel Aflaq yra vienas iš ideologų), siekė arabų vienybės per socialistinę ir sekuliarią politiką;
• Sati' al‑Husri ir kiti intelektualai, formavę modernius arabų tautiškumo teorijos pamatus;
• Arabų lyga (įkurta 1945 m.) – regioninė organizacija, bandžiusi koordinuoti politinius ir kultūrinius ryšius tarp arabų valstybių.

Svarbiausi įvykiai ir bandymai suvienyti

• 1958 m. – Egipto ir Sirijos susijungimas į Vieningą Arabų Respubliką (United Arab Republic, UAR). Tai buvo reikšmingas, nors trumpalaikis, bandymas sukurti vieningą valstybę;
• 1961 m. – Sirijos pasitraukimas iš UAR ir tolimesnė Baʿath partijos susiskaldymo į šaknis Sirijoje ir Irake serija;
• 1967 m. – Šešių dienų karas, kai Izraelis sutriuškino Egipto, Sirijos ir Jordanijos pajėgas, ženkliai sumažino panarabizmo prestižą ir pažeminimo padariniai paveikė judėjimo įtaką;
• XX a. antroje pusėje – daugybė nesėkmingų vienijimosi iniciatyvų ir trumpalaikių susitarimų tarp valstybių; vietoj vieningos valstybės dauguma arabų šalių pasirinko nacionalinę suverenitetą arba regioninę integraciją per organizacijas.

Ideologinės kryptys ir skirtumai

Panarabizmas nebūtinai reiškė vieną aiškią doktriną – jis turėjo kelias atšakas:

• sekuliarus, socialistinis panarabizmas (pvz., Nasserio Egiptas, Baʿath partija);
• kultūrinis panarabizmas, daugiausia orientuotas į kalbą ir tapatybę, o ne politinę vienybę;
• religinį aspektą kartais pakeisdavo pan‑islamizmas, kuris rėmėsi islamiška religine bendryste daugiau nei etnine arabų tapatybe – tai sukeldavo konkurenciją ar bendradarbiavimą priklausomai nuo laiko ir konteksto.

Sėkmės, ribotumai ir kritika

• Sėkmės: panarabizmas padėjo mobilizuoti tautinį pasipriešinimą prieš kolonializmą, skatino kultūrinį atgimimą, leido suformuoti draugiškas politines ir karinį bendradarbiavimą kai kuriais laikotarpiais;
• Ribotumai: realiai įgyvendinti vieningą arabų valstybę sutrukdė politiniai interesai, regioniniai ginčai, ideologiniai skirtumai, valstybių lyderių ambicijos ir suvereniteto siekimas;
• Kritika: panarabizmas kritikuojamas dėl centralizmo tendencijų, autoritarinių režimų legitimacijos per nacionalistinę retoriką, mažesnių tautų (pvz., berberų, kurdų) teisių ignoravimo ir nepakankamo ekonominio realaus suverenumo susiejimo su praktiniais rezultatais;
• Įvairovė: geografiniu ir etniniu požiūriu „arabų pasaulis“ nėra vienalytis — skirtingos šalys turi skirtingą istoriją, ekonominę struktūrą ir politinius režimus, todėl vienybės idėja buvo ir tebėra sudėtinga.

Šiuolaikinė reikšmė

Nors tradicinis panarabizmas kaip vieningos valstybės projektas prarado daug savo politinės galios po XX a. 7–8 dešimtmečių, jo idėjos vis dar matomos regioniniame bendradarbiavime ir kultūroje. Pastaraisiais dešimtmečiais pokyčius lėmė:

• naftos ir gamtinių išteklių pasiskirstymas, sustiprinęs kai kurių monarchijų ir valstybių įtaką;
• Islamistinių judėjimų augimas, siūlant alternatyvias regionines bendrąsias idėjas;
• žiniasklaidos ir viešosios erdvės plėtra (pvz., regioninė televizija ir internetas), leidžianti skirtingoms arabų visuomenėms dalytis idėjomis ir koordinuoti veiksmus (tai akivaizdu per Arabų pavasarą 2010–2011 m.);
• regioninės organizacijos, tokios kaip Arabų lyga, kurios nors ir netobulos, tebėra platforma tarpvyriausybiniam dialogui.

Išvados

Panarabizmas buvo ir tebėra svarbi XX a. ir XXI a. pradžios regioninė idėja, kuri formavo politiką, kultūrą ir tarptautinius santykius Arabų pasaulyje. Nors pilna politinė vienybė liko nerealizuota dėl istorinių, politinių ir socialinių priežasčių, panarabizmo idealai — kalbinė ir kultūrinė vienybė, nepriklausomybė nuo užsienio įtakos ir regioninis solidarumas — vis dar daro įtaką diskursams ir politikos pasirinkimams.

Bandymai sukurti Arabų Sąjungą

Panarabizmo populiarumas pradėjo augti po to, kai daugelis arabų šalių ketvirtajame ir šeštajame dešimtmetyje įgijo nepriklausomybę. Egipto prezidentas Gamalas Abdelis Naseras (1956-1970 m.) buvo didelis panarabiškojo nacionalizmo šalininkas. Naseras manė, kad arabų pasaulis Šiaurės Afrikoje ir Arabijos pusiasalyje turėtų būti suvienytas, nes daugelį šių šalių siejo bendra kultūra, religija ir kalba. Respublika gyvavo trejus metus. Jos žlugimą daugiausia lėmė Nasero pastangos sparčiai keisti Sirijos ir Egipto ekonomiką; be to, daugeliui sirų nepatiko, kad Naseras norėjo centralizuoti vyriausybės valdžią ir veiklą Egipte.

Žlugus UAR, Nasseras bandė suburti kitas arabų šalis į panarabistinį judėjimą. 1967 m. per Šešių dienų karą Naseras vadovavo arabų koalicijai (Sirija, Libanas, Jordanija ir Irakas) kovai su Izraeliu. Izraelis karą laimėjo, o arabų koalicija ir Nasero pastangos sukurti vieningus arabų Artimuosius Rytus patyrė didelę nesėkmę.

Egipto prezidentas Gamalas Naseras su Irako užsienio reikalų ministru Adnanu Pachachi

Panarabizmo nuosmukis ir atgimimas

Sumažėjimas

Po Šešių dienų karo Egipto, kaip Panarabų judėjimo lyderio, vaidmuo labai susilpnėjo. Kitos arabų nacionalistinės organizacijos pradėjo savarankiškai kurtis nepriklausomai nuo Egipto ir kitų arabų šalių. Ypač palestiniečiai ėmė kurti savo organizaciją, kurios pagrindinis tikslas buvo palestiniečių, o ne panarabų nacionalizmas. Be to, 1970 m. staiga mirus Gamalui Naseriui, Panarabų judėjimas liko be aiškaus lyderio.

Reemergence

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos daugelis profesorių ir Artimųjų Rytų ekspertų teigia, kad panarabizmas nebeegzistuoja Fouadas Ajami teigia, kad panarabizmas žlugo, nes aiškus judėjimo lyderis Gamelis Naseras prarado pagreitį po arabų pralaimėjimo Šešių dienų kare. Be to, kitos arabų grupės, ypač palestiniečiai, prarado tikėjimą Panarabų judėjimu ir pabandė išsiskleisti savarankiškai. Tačiau pastaruoju metu, po 2011 m. Arabų pavasario įvykių, daugelis mokslininkų ir žurnalistų tvirtina, kad panarabizmas grįžta įvairiais būdais. Susan De Muth teigia, kad Arabų pavasario panarabizmas yra kitoks nei prieš trisdešimt metų. Ji teigia, kad Gamelio Nasero laikų panarabizmas buvo susijęs su idėja išlaikyti arabų pasaulį laisvą nuo užsienio ir Vakarų įtakos, o šiandieniniam panarabizmui daugiausia vadovauja jauni žmonės, kurie siekia reformuoti arabų šalių vyriausybes, kad jos būtų mažiau engiamos ar kontroliuojamos. Šią naują panarabizmo formą sustiprino technologijos, pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida. De Mutho teigimu, įvairių šalių protestuotojai, naudodamiesi socialine žiniasklaida, galėjo sustiprinti savo poziciją ir net koordinuoti protestus su judėjimais kitose arabų šalyse. Kiti mokslininkai nėra tokie optimistiški kaip De Muthas; Marc Lynch teigia, kad Arabų pavasario protestai buvo gerokai pavėluoti ir kad politiniai judėjimai arabų Artimuosiuose Rytuose pamažu stiprėjo pastaruosius trisdešimt metų .

1958-1961 m. Egiptas ir Sirija įkūrė Jungtinę Arabų Respubliką


Sirijos protestuotojas purškiamais dažais piešia grafičius prieš Bašarą al Asadą Arabų pavasario Sirijoje metu

Paieška pagal raidę