Pušinė kiaunė (Martes martes) – aprašymas, buveinė ir mityba

Sužinokite viską apie pušinę kiaunę (Martes martes): išvaizda, buveinė, mityba, elgsena ir apsauga miškuose. Faktai, patarimai ir nuotraukos.

Pušinė kiaunė (Martes martes) - Šiaurės Europoje gyvenantis gyvūnas. Alternatyvūs pavadinimai (rečiau vartojami) yra europinė pušinė kiaunė, bauminė kiaunė, saldžioji kiaunė. Ji priklauso ūsuotųjų šeimai, kuriai taip pat priklauso menkė, ūdra, barsukas, vilkšunis ir lazdynas.

Kiaunės yra nedideli plėšrūnai, kurie taip pat minta uogomis, paukščių kiaušiniais, riešutais ir medumi. Jie juda ant žemės ir medžiuose. Jų natūrali buveinė - pušynai. Teigiama, kad pagrindiniai jų priešai yra medžiotojai aukštapelkėse esančiose valdose. Jungtinėje Karalystėje pušiniai kėkštai ir jų urvai saugomi pagal 1981 m. Laukinės gamtos ir kaimo vietovių įstatymą (Wildlife and Countryside Act 1981) ir 1990 m. Aplinkos apsaugos įstatymą (Environmental Protection Act 1990).

Išvaizda ir dydis

Pušinė kiaunė yra smulkesnė už lapsą, tačiau stambesnė už daugelį kitų kiaunių rūšių. Kūno ilgis paprastai siekia 40–54 cm, o uodegos ilgis — apie 17–28 cm. Svoris svyruoja tarp ~0,7–2 kg (patinėliai paprastai yra didesni už pateles). Kailis yra tankus, rudai rudas iki tamsiai rudas, o ryškiausias bruožas — gelsvai oranžinė arba pieniška plokštelė kaklo srityje (vadinama „krūtine“), kurios forma ir spalva gali skirtis tarp individų arba populiacijų. Uodega yra pūsta, lemianti gerą pusiausvyrą medžiuose.

Buveinė ir paplitimas

Pušinės kiaunės paplitusios Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europoje. Jų pagrindinė buveinė — miškai, ypač mišrūs ir spygliuočių (pušynai) miškai su tankiu medžių ir senų kamienų tinklu. Jos dažnai renkasi teritorijas su daug užuomazgų, medžių drevių, negiliais uolų tarpais ir senomis šaknimis, kur gali įsikurti. Namuose gyvena tiek medžiuose (urvai, drevės), tiek ant žemės (po akmenimis, senomis medžių šaknų sistema).

Elgsena ir gyvenimo būdas

Pušinės kiaunės yra medžiojančios ir labai vikrios tiek medžiuose, tiek ant žemės. Dažniausiai jos yra aktyvios sutemose ir naktimis (nokturnalinės), tačiau gali būti pastebimos ir auštant ar vakare. Jos puikiai laipioja, gali pereiti didelius atstumus virš medžių šakų bei kristi iš aukščio nesusižeisdamos. Teritorijos dydis priklauso nuo maisto prieinamumo — patinų teritorijos dažnai didesnės nei patelių.

Mityba

Pušinės kiaunės yra oportunistiniai visavalgiams plėšrūnai. Jų mitybą sudaro:

• maži žinduoliai — pelės, žiogai, voverės ir pan.;
• paukščiai ir jų jaunikliai bei kiaušiniai;
• vabzdžiai ir kiti bestuburiai;
• vaisiai ir uogos, ypač vasaros ir rudens laikotarpiu;
• riešutai ir sėklos;
• kartais — medus bei likučiai iš žmogaus aplinkos.

Jie medžioja tiek aktyviai gaudydami grobį, tiek „plėšdami“ paukščių lizdus. Dėl tokio universalumo pušinė kiaunė sugeba išlikti įvairiomis sąlygomis, kol yra pakankamai miškingos teritorijos ir maisto šaltinių.

Poravimasis ir vaisingumas

Poravimasis dažniausiai vyksta vasaros pabaigoje, tačiau daugelio Martes rūšių reprodukcijoje pasitaiko delsimas (delayed implantation) — apvaisintos ląstelės implantacija į gimdos sienelę gali būti atidėta, todėl jaunikliai dažniau gimsta pavasarį. Gimdos laikotarpis ir tikslios datos gali skirtis pagal geografinę vietovę. Viename metime paprastai būna 1–5 jaunikliai (dažniausiai 2–3). Jaunikliai pradeda išeiti iš urvo po kelių savaičių, o nepriklausomais tampa po kelių mėnesių.

Priešai, pavojai ir išsaugojimas

Natūralūs priešai — didesni plėšrūnai, raudonieji lapės, stirnos kartais konkuruoja dėl maisto, o didžiųjų rūšių plėšrieji paukščiai gali pagrobti jauniklius. Žmogaus veikla kelia didžiausią grėsmę: miškų kirtimai, buveinių fragmentacija, medžioklė ir spąstai, kelių eismo sukelti sužalojimai bei chemikalų naudojimas mažina populiacijas ir sumažina genų mainus tarp izoliuotų populiacijų.

Daugelis šalių turi teisines priemones pušinių kiaunių apsaugai. Kaip nurodyta aukščiau, Jungtinėje Karalystėje pušiniai kėkštai ir jų urvai saugomi pagal 1981 m. Laukinės gamtos ir kaimo vietovių įstatymą (Wildlife and Countryside Act 1981) ir 1990 m. Aplinkos apsaugos įstatymą (Environmental Protection Act 1990). Tarptautiniu mastu daugelyje regionų rūšis yra vertinama ir stebima; tarptautinė Raudonoji knyga (IUCN) šiuo metu priskiria Martes martes kategorijai „Mažiausiai rūpinamasi“ (Least Concern), tačiau vietinės populiacijos gali būti pažeidžiamos.

Sąveika su žmonėmis

Pušinės kiaunės retai kelia tiesioginę žalą žmonėms; priešingai, jos gali padėti kontroliuoti smulkius graužikus ir vabzdžius. Kartais jos sukelia nuostolių paukštynuose ar soduose, perimdamos vištų ar paukščių lizdus. Dėl savo grožio ir retiškumo jos taip pat domina gamtos mylėtojus ir fotografus. Aplinkosaugos priemonės, tokios kaip miškingų koridorių išsaugojimas ir draudimai medžioti, padeda užtikrinti rūšies išlikimą vietovėse, kur ji yra įprasta.

Praktiniai patarimai stebint pušinę kiaunę

• Stebėjimui geriausias laikas — sutemos ir naktis; naudokite tylą ir optinius priemones (žiūronus, naktinį matymą, kur leidžiama).
• Saugokite miško buveinę: išvengkite medžių drevių ardymo ir palikite senus medžius, kuriuose gali įsikurti kiaunės.
• Jei randate paliktus jauniklius ar žeidžiamą gyvūną, kreipkitės į vietinę laukinių gyvūnų gelbėjimo tarnybą — nebandykite jų globoti patys be specialių žinių.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra pušinis kiras?

K: Kokie yra alternatyvūs pušinės kiaunės pavadinimai?

K: Kuo maitinasi kiaunės?

K: Kur gyvena pušinės kiaunės?

K: Kas yra pagrindiniai pušinių kirų priešai?

K: Ar pušinės kiaunės Jungtinėje Karalystėje turi kokią nors teisinę apsaugą?

K: Kokie dar gyvūnai priklauso ūsuotųjų šeimai?

Paieška pagal raidę