Vilkšunis (Gulo gulo) – aprašymas, dydis, elgsena ir paplitimas
Vilkšunis (Gulo gulo) – galingas Mustelidae atstovas: išsamus aprašymas, dydis, elgsena ir paplitimas. Sužinokite apie porūšius, gyvenimo būdą ir medžioklės ypatybes.
Vilkšunis (Gulo gulo) yra didžiausias Mustelidae šeimos (Lasių) atstovas. Tai stambus ir raumeningas plėšrūnas, dažnai primenantis mažą lokį daugiau nei kitus usūrinius gyvūnus. Vienišas gyvūnas, vilkšunis garsėja jėga ir drąsa — jis gali sumedžioti arba nusivalgyti grobį, kurio dydis daug kartų viršija jo paties kūno masę. Tai galingas ir universalus plėšrūnas bei šiukšlintojas, dažnai besinaudojantis tiek aktyvia medžiokle, tiek lavonų (kadaverų) ieškojimu.
Porūšiai
Aiškiai skiriasi du porūšiai: Senojo pasaulio Gulo gulo gulo ir Naujojo pasaulio G. g. luscus, kurie gyvena atitinkamai Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Aprašymas ir dydis
Vilksūnio kūnas yra tvirtas, su plačia galva ir stipriais žandikauliais. Kailis paprastai rudas iki tamsiai rudos spalvos, su šviesesnėmis dėmėmis ant kaklo ir šonų. Rudas kailis gerai izoliuoja nuo šalčio, o stora pavilna padeda išlaikyti šilumą net esant itin žemai temperatūrai. Didelės, plokščios pėdos ir plačios nagos leidžia vilkšuniui vaikščioti per sniegu ir išvengti įklimpimo.
- Pečių aukštis: patinas ~46 cm (18 colių), patelė ~36 cm (14 colių).
- Kūno ilgis (galva–ūšis): paprastai nuo ~91 cm (36 colių) patelėms iki ~110 cm (45 colių) patinams.
- Svoris: dažniausiai apie 11–16 kg (25–36 lb), tačiau svoris priklauso nuo sezonų, geografinės vietos ir maisto prieinamumo.
- Uodega: apie 20 cm ilgio.
Elgsena ir mityba
Vilkšunis yra vienišas ir teritorinis gyvūnas. Jis aktyvus tiek dieną, tiek naktį, bet dažniausiai juda auštant ir sutemus. Turi labai gerą uoslę, kuri padeda surasti lavonus ir paslėptus grobio likučius. Vilkšunis medžioja įvairų grobį: nuo mažų žinduolių ir paukščių iki didesnių žvėrių, pavyzdžiui stirnų, šernių ar net jauniklių elnių. Dažnai jis išnaudoja lavonus, kuriuos palieka kiti plėšrūnai, ir gali „užsikasti“ maistą sniege ar žemėje kaip atsargą vėlesniam laikui.
Jis pasižymi dideliu ištvermės ir jėgos santykiu: gali atverti užšalusį maistą, kapstyti po sniegu ir pralaužti kaulus, kad prieitų riebią kaulų smegenų dalį. Vilkšunio medžiojimo strategija apima tiek pasiklausymą ir sekimą, tiek tiesioginį puolimą, kai tai įmanoma.
Dauginimasis ir gyvenimo ciklas
Vilkšuniai poruojasi paprastai pavasarą ar vasaros pradžioje. Jie pasižymi uždelstu implantavimu (embriono diapauze): po poravimosi seka periodas, kai embrionas laukia tinkamų sąlygų įsitvirtinimui, tad iki patelyčių gimimo praeina kelis mėnesius. Gimsta dažniausiai 1–3 jaunikliai, kurie guli urve arba kituose uždaruose patalpose. Patelė rūpinasi jaunikliais viena — maitina, šildo ir saugo juos kelis mėnesius. Jaunikliai pradeda sekti motiną ir mokytis medžioklės metų bėgyje; pilnu mastu nepriklausomi tampa vėliau.
Paplitusimas ir buveinė
Vilkšuniai gyvena atšiauriuose šiauriniuose ir aukštikalnių regionuose: borealiniai miškai, tundra, kalnų sritys ir retai užšalusi žemė. Jų buveinės paplitimas apima dideles sritis Šiaurės Amerikos ir Eurazijos šiaurėje — nuo Skandinavijos ir Rusijos iki Kanados ir Aliaskos, taip pat atskiri telkiniai kalnuotose vietovėse (pvz., JAV kalnai). Jie dažnai renkasi teritorijas, kur yra daug sniego žiemą, nes gilus sniegas padeda apsaugoti urvą su jaunikliais ir leidžia kaupyti maisto atsargas.
Pavojai ir apsauga
Nors tarptautiniu mastu vilkšunis priskiriamas prie rūšių, kurių išlikimas nėra kritiškai pavojingas, daugelyje regionų populiacijos yra pažeidžiamos. Pagrindiniai pavojai:
- Buveinių fragmentacija ir žmogaus kolonizacija;
- Persekiojimas, neteisėtas spąstų naudojimas ir medžioklė;
- Klimate kintantį sniego dangos sumažėjimas, kuris trukdo urvų slėpimui ir peržiemoijimui;
- Maisto šaltinių mažėjimas dėl bendros ekosistemų degradacijos.
Daugelis šalių taiko apsaugos priemones — riboja medžioklę, stebi populiacijas ir saugo svarbias buveines. Tarptautinės vertinimo institucijos atkreipia dėmesį į poreikį stebėti klimato poveikį ir užtikrinti tinkamą prieigą prie didelių, sujungtų laukinių teritorijų.
Įdomūs faktai
- Vilkšunis turi ypač stiprius dantis ir žandikaulius – gali pradėti atidarinėti ir mažesnius gyvūnus bei išlaikyti didelį grobį.
- Jis yra labai ištvermingas: gali pereiti didelius atstumus ieškodamas maisto ar poros.
- Dažnai palieka stiprius pėdsakus sniege — tos pėdos, kartu su storu kailiu, padeda jam išlikti šiltam ir stabiliai judėti per sniegą.
Vilkšunis — unikalus ir prisitaikęs prie atšiaurių sąlygų plėšrūnas, kurio išlikimas priklauso nuo natūralių buveinių išsaugojimo ir atsargaus santykio su žmogaus veikla. Nors jis kelia baimę dėl savo jėgos ir agresijos galimybių, jo vaidmuo ekosistemoje kaip skalsaus plėšrūno ir likučių pašalintojo yra svarbus biologinei pusiausvyrai.
Pasiskirstymas
Vilkšuniai daugiausia gyvena atokiuose arktiniuose ir alpiniuose šiaurės Kanados, Aliaskos, Sibiro ir Skandinavijos regionuose. jie taip pat gyvena europinėje Rusijoje, Baltijos šalyse, šiaurės rytų Kinijoje ir Mongolijoje. 2008 ir 2009 m. pirmą kartą nuo 1922 m. vilkšuniai buvo pastebėti piečiau Siera Nevados, netoli Tahoe ežero. Nedidelis jų skaičius taip pat aptinkamas Jungtinių Valstijų Uoliniuose kalnuose ir šiauriniuose Kaskadų kalnuose, o į pietus ir rytus jie buvo pastebėti iki Mičigano. Tačiau dauguma Naujojo pasaulio vilkšunių gyvena Kanadoje.
Raganosiai minta beveik visų rūšių maistu: pelėmis, žiurkėmis, paukščiais, paukščių kiaušiniais, šiauriniais elniais ir kitais stambiais grobiais. Didesnius grobius vilkšuniai mieliau medžioja žiemą, kai sniegas sulėtina grobį ir suteikia vilkšuniams pranašumą.
Vilkšuniai yra labai teritoriški. Raganosiai dauginasi kas dvejus ar trejus metus. Patelė atsiveda nuo vieno iki trijų jauniklių (vadinamų jaunikliais) giliai po sniego pusnimis esančiame tunelyje, vadinamame urvu.

Wolverine ant uolėtos vietovės
Apsauga
Žmonės yra pagrindiniai vilkšunių priešai. Storas ir šiltas vilkšunės kailis naudojamas parako gobtuvo ar kitų žieminių drabužių apdailai, nes tankūs apsauginiai plaukeliai nesulaiko šalčio.
2013 m. vasarį Jungtinių Valstijų Žuvų ir laukinės gamtos tarnyba pasiūlė suteikti vilkšuniui nykstančių rūšių apsaugą pagal Nykstančių rūšių įstatymą, daugiausia dėl to, kad dėl klimato kaitos (visuotinio atšilimo) šiaurinėse Uolinių kalnų uolose nyksta jo žiemos buveinės. Vilkšuniai prastai mato, bet turi aštrią uoslę - jie gali užuosti grobį 20 pėdų po sniegu.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra vilkdalgis?
A: Vilkšunis yra didžiausias Mustelidae šeimos atstovas, stambus ir raumeningas plėšrūnas.
K: Kaip vilkšunis skiriasi nuo kitų mustelidų?
A.: Vilkšunis labiau panašus į mažą lokį nei kiti ūsuočiai.
K: Kokią reputaciją turi vilkšunis?
A: Vilkšunis garsėja žiaurumu ir gali nužudyti daug kartų už save didesnį grobį.
K: Ar vilkšunis yra vienišas, ar bendraujantis?
A: Vilkšunis yra vienišas gyvūnas.
K: Kuo skiriasi Senojo ir Naujojo pasaulio vilkšuniai?
A: Aiškiai skiriasi du porūšiai: Senojo pasaulio forma Gulo gulo gulo ir Naujojo pasaulio forma G. g. luscus.
K: Kokios yra fizinės vilkšunio patino ir patelės savybės?
A: Patinas yra maždaug 18 cm ūgio, o patelė - 14 cm. Jų ilgis svyruoja nuo 36 cm (patelės) iki 45 cm (patino), o svoris siekia apie 25-36 kg. Jų uodega siekia apie 8 colius.
Klausimas: Kaip vilkšuniai išgyvena itin žemoje temperatūroje?
A: Rudas vilkšunės kailis apsaugo ją nuo itin žemos temperatūros, o didelės kojos leidžia jai vaikščioti sniegu.
Ieškoti