Pointe du Hoc – vietovė Normandijoje, šiaurės Prancūzijoje, tarp Jutos paplūdimio ir Omahos paplūdimio. Čia yra stačios uolos, kurios leidžiasi į jūrą – apie 30 m aukščio (apie 100 pėdų) skardžiai, o apačioje plyti siauras paplūdimys, kuris potvynio metu užliejamas, o atoslūgio metu išnyra. Vietovė tapo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo invazijos į Šiaurės Prancūziją taškų dėl savo strateginės padėties ir vokiečių pajėgų išdėstymo.
Strateginis reikšmė
Per Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkų vadai rengė operaciją "Overlord" - didžiausią istorijoje jūrų invaziją, kurios tikslas buvo išlaisvinti Vakarų Europą iš Vokietijos okupacijos. Pointe du Hoc turėjo ypatingą reikšmę, nes vokiečiai uolose įrengė betoninius fortus ir artilerijos baterijas. Betoninėje įtvirtinimų sistemoje stovėjo 155 mm patrankos, kurių šūviai galėjo grasinti laivams ir kariams, bandantiems išsilaipinti į Jutos paplūdimį ir Omahos paplūdimį. Todėl sąjungininkų planuotojai juos laikė potencialia grėsme išsilaipinimo operacijoms.
Bombardavimas ir pasiruošimas
Iš Anglijos skridę sąjungininkų bombonešiai ir jūrų artilerija bombardavo Pointe du Hoc, mėgindami sunaikinti ar neutralizuoti vokiečių pabūklus. Tačiau oro antpuoliai ne visuomet pasiekė tikslą: sunkiasvorė artilerija buvo gerai apsaugota betoninėse slėptuvėse arba, kaip vėliau paaiškėjo, dalinai patraukta į užnugarį, todėl bombardavimas tiesiogiai nesunaikino visų ginklų.
Apie penkis mėnesius JAV reindžeriai intensyviai treniravosi kartu su britų komandosais, ruoštis laipiojimui uolomis, greitam puolimui ir artimam mūšiui. Jie mokėsi naudoti trosus, kablius, kopėčias ir sprogmenis, reikalingus įveikti stačius skardžius ir užimti aukštumas.
Puolimas 1944 m. birželio 6 d.
Sąjungininkų desantas į krantą vyko specialiais plokščiadugniais desantiniais laivais – LCA ir LCVP (Higgins) tipo valtimis. Daugeliu atvejų šias valtis valdė britų karinio jūrų laivyno įgulų nariai. Valtis buvo nuleidžiamos į jūrą už kelių kilometrų nuo uolų, o vandenyje įgulos turėjo priekinį kranto ruožą pasiekti ir nusileisti. Kad apsaugotų valčių šonus, britai jas papildomai apginklavo, tačiau tai sumažino valčių manevringumą ir greitį.
Tų pačių dienų rytą JAV reindžeriai, vadovaujami savo vadų, nusileido prie Pointe du Hoc šlaito, surizikavo lipti stačiais skardžiais naudodamiesi kėlimo kopėčiomis, trosais ir kabliais, susidurdami su intensyviu ugnies pasipriešinimu iš vokiečių pozicijų. Nepaisant stipraus priešo pasipriešinimo, reindžeriai pasiekė viršų, kur rado kruvinas kovas, bunkerius, šovinių sandėlius ir sunaikintą infrastruktūrą.
Nors iš pradžių manyta, kad visi 155 mm pabūklai stovi uolų viršuje, kai kurie iš tikrųjų buvo perkelti į užnugarį įbetonuotose platformose arba paslėpti po žeme. Reindžeriai surado pabūklus ir artileriją, kuri buvo paslėpta, ir neutralizavo juos sprogmenimis bei termito užtaisais, kad negalėtų vėliau būti panaudoti prieš sąjungininkų laivus ir pajėgas. Jie taip pat atlaikė vokiečių kontratakos bandymus ir, nors patyrė didelių nuostolių, sugebėjo išlaikyti savo pozicijas iki tol, kol gauta parama ir reinforcements iš aplinkinių pajėgų.
Po mūšio ir atminimas
Pointe du Hoc mūšis tapo simboliu reindžerių drąsos ir pasiaukojimo D dienos metu. Vietovėje paliko didelius kraterius nuo bombardavimo, apgadintus bunkerius ir laukus, o daug vyrų paaukojo gyvybes ar buvo sužeisti vykdydami savo užduotį. Ši sėkminga, bet brangi operacija prisidėjo prie sąjungininkų galimybės tęsti puolimą į priekį ir užtikrinti sėkmingą išsilaipinimą Normandijos krantose.
Šiandien Pointe du Hoc yra išsaugota kaip memorialas ir istorinė vieta: lankytojai gali matyti išlikusias fortifikacijas, kraterius ir paminklą JAV reindžeriams bei atrasti informacinius stendus apie įvykius 1944 m. Tai vieta, kuri primena apie Antrąjį pasaulinį karą, D dieną ir sąjungininkų aukas siekiant Europos išlaisvinimo.
