Popiežius Viktoras (189-198 m.) I buvo keturioliktasis popiežius, kurio oficialus titulas - Katalikų Bažnyčios Romos vyskupas. Pagal ankstyvuosius Bažnyčios istorikus jis buvo kilęs iš Afrikos provincijos ir dažnai minima kaip pirmasis kilęs iš Afrikos popiežius. Apie jo asmeninį gyvenimą ir kilmę žinių labai mažai, nėra išlikusių jo raštų; pagrindiniai šaltiniai – Eusebijaus, šv. Jeronimo ir vėlesni kronikininkų užrašai.
Viktoras aktyviai sprendė seną ir užsitęsusį klausimą dėl Velykų šventimo datos. Šis ginčas – vadinamasis kvartodecimanizmas – kildavo dėl skirtingų tradicijų: kai kurios Bažnyčios Mažosios Azijos regione laikėsi Paschos (14 Niso) datos nepriklausomai nuo savaitės dienos, o kitos – ypač Vakarų Bažnyčia – siekė, kad Velykos būtų švenčiamos sekmadienį kaip Kristaus prisikėlimo dienos minėjimas. Viktoras rėmė vieningą šventimo savaitės dieną ir stengėsi įtvirtinti praktiką, jog Velykos būtų švenčiamos sekmadienį.
Norėdamas užtikrinti nuostatų vienodumą, jis organizavo plačius susirinkimus ir siuntė laiškus bei įsakymus įvairioms vietovėms, įskaitant Romos ir Galijos (Prancūzijos) bažnyčias bei net kai kurias Rytų bendruomenes (Mesopotamija). Tačiau Bažnyčios Mažosios Azijos (Asia Minor) tradicija išliko prie šventimo per Paschą. Iš pradžių Viktoras esą yra paskelbęs šias bendruomenes ekskomunikuotomis, tačiau po protestų ir įtakos iš kitų Bažnyčios vadovų (pvz., iš Irenėjo iš Liono ir kitų vyskupų) jis, regis, atšaukė šį sprendimą ir susitaikino su tais, kurie laikėsi senosios tradicijos. Šis konfliktas parodė tiek Vakarų Bažnyčios siekį suvienodinti liturgiją, tiek sunkumus to pasiekti vienareikšmiškai; vėliau Velykų datos klausimas buvo galutinai sprendžiamas per Nikėjos susirinkimą 325 m.
Valdydamas Viktoras taip pat rūpinosi Bažnyčios narių gerove. Pagal tradiciją, jam pavyko išgauti paleidimą kai kuriems krikščionims, kurie buvo pasmerkti darbui Sardinijos kasyklose — teigiama, kad paleidimą iš dalies lėmė imperatoriaus meilužės malonė arba jos prašymai. Tai rodo, kad popiežius turėjo tam tikrą diplomatinių ryšių galimybę spręsti tikinčiųjų likimus net ir sunkiomis persekiojimų sąlygomis.
Apie mirtį žinoma nedaug; tradiciškai laikoma, kad jis mirė apie 198 m. ir po jo pontifikato sostą užėmė popiežius Žeferinas (Zephyrinus). Viktoro asmuo gerbiamas kaip šventųjų tarpe, jo liturginė atminimo diena minima liepos 28 d., ir jis įrašytas į Romos kankinių bei šventųjų sąrašus.
Viktoro pontifikatas svarbus tuo, kad jis aktyviai siekė liturginio vieningumo vakarų Bažnyčioje ir reagavo į rimtus doktrininius bei bažnytinius ginčus. Nors jo sprendimai kartais buvo griežti, galiausiai jis priėmė kompromisus ir taip prisidėjo prie platesnių sprendimų kūrimo, kurie ateityje padėjo formuoti vienodą Velykų minėjimo praktiką visoje krikščionybėje.