Progresyvusis konservatizmas: ideologija, istorija ir reikšmė

Progresyvusis konservatizmas – tai ideologija, bandanti sujungti tradicines konservatyvias vertybes su tam tikrais progresyviniais sprendimais. Ji pabrėžia socialinę atsakomybę, bendruomeniškumą, nacionalinį tapatumą ir institucijų saugojimą, kartu pripažindama valstybės vaidmenį sprendžiant socialines problemas ir reguliuojant rinkas tam, kad būtų apsaugoti vartotojų ir gamintojų interesai. Progresyvusis konservatizmas neretai remia socialinės apsaugos tinklus, skirtus kovai su skurdo, bei ribotą turto perskirstymą, derindamas socialinį jautrumą su tradicinėmis tvarkos ir nuoseklumo vertybėmis.

Pagrindinės idėjos ir praktika

Progresyvaus konservatizmo branduolys – pusiausvyra tarp pokyčio ir tęstinumo. Šios ideologijos įtakos ir sprendimai paprastai apima:

• Valstybės atsakomybė už socialinę gerovę: palaikomas ribotas, bet organizuotas socialinės apsaugos tinklas – pensijos, sveikatos priežiūra, parama nepasiturintiems;
• Reguliuojama rinka: rinka iš esmės laisva, bet reikia nuostatų ir reikalavimų, kurie apsaugo vartotojus, darbuotojus ir smulkaus verslo interesus;
• Kultūrinis konservatyvumas: išlaikomos tradicinės institucijos (šeima, savivalda, religinės bendruomenės), kartu ieškant būdų mažinti socialinę atskirtį;
• Palaikymas vietos bendruomenėms ir pilietinei visuomenei: akcentuojama vietinė iniciatyva, socialinis kapitalas ir savanoriška pagalba;
• Progresyvūs reformų tempai: pokyčiai priimami palaipsniui, siekiant išsaugoti stabilumą ir tradicijas.

Istorija ir svarbūs etapai

Progresyvusis konservatizmas kaip atskira politinė tradicija pirmą kartą aiškiau išryškėjo Jungtinėje Karalystėje ministro pirmininko Benjamino Disraeli'io „vienos tautos“ (One Nation) torizmo kontekste. Disraelio politika reagavo į industrializacijos sukeltas socialines atskirtis, siūlydama konservatyvius sprendimus, kurie mažintų klasių priešpriešą ir stiprintų nacionalinę vienybę.

Jungtinėje Karalystėje tokius bruožus rodė ir vėlesni konservatyvūs lyderiai: Stanley Baldwinas, Neville'is Chamberlainas, Winstonas Churchillis, Haroldas Macmillanas ir Davidas Cameronas – visi jie įvairiuose kontekstuose propagavo politiką, kuri derino tradicinį konservatizmą su valstybiniu įsikišimu socialiniuose klausimuose.

Katalikų Bažnyčios dokumente "Rerum Novarum" (1891 m.) propaguojama progresyvi konservatyvi doktrina, vadinama socialine katalikybe. Ši doktrina pabrėžė darbuotojų teises, teisingą atlyginimą ir socialinę atsakomybę verslo atžvilgiu – idėjas, kurios vėliau buvo įtrauktos į plataus masto politines diskusijas Europoje.

Regioniniai pavyzdžiai

Jungtinėse Amerikos Valstijose progresyvusis konservatizmas susiformavo kiek kitaip: Theodore'as Rooseveltas yra dažnai minimas kaip tokios tradicijos atstovas – jis rėmė antimonopolines priemones, vartotojų apsaugą ir valstybinį įsikišimą tam, kad ekonomika būtų sąžiningesnė. Ruzveltas pats sakė, kad „visada tikėjo, jog išmintingas progresyvizmas ir išmintingas konservatyvizmas eina koja kojon“. Kai kas prezidento Viljamo Hovardo Tafto (William Howard Taft) administraciją laikė panašiai orientuota; Taftas save apibūdino kaip „tikintį progresyviuoju konservatizmu“. Vėliau prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower) skelbėsi esąs „progresyvaus konservatizmo šalininkas“.

Vokietijoje kancleris Leo von Kaprivi propagavo progresyvią konservatyvią darbotvarkę, vadintą „naujuoju kursu“, kuria siekta suderinti konservatyvias politines struktūras su socialinėmis reformomis. Vokietijos požiūris į socialinę rinkos ekonomiką (soziale Marktwirtschaft) taip pat turi panašių bruožų – laisvė rinkai kartu su socialine apsauga.

Kanadoje įvairios vyriausybės demonstravo progresyvių konservatyvių elementų: pagrindinis Kanados konservatyvus judėjimas 1942–2003 m. oficialiai vadinosi Kanados progresyvioji konservatyvioji partija. Šiai tradicijai priklauso tokie ministrai pirmininkai kaip Artūras Meigenas, R. B. Benetas, Džonas Diefenbakeris, Džo Klarkas, Brajanas Mulronis ir Kimas Kempbelas, kurie įvairiai derino rinkos orientaciją su socialinėmis programomis.

Santykis su kitomis ideologijomis

Progresyvusis konservatizmas skiriasi nuo gryno liberalizmo ir socialdemokratijos: jis dažniau pabrėžia institucijų, tradicijų ir laipsniškumo reikšmę. Kai kuriose valstybėse progresyvus konservatizmas sutampa ar persidengia su tokiomis kryptimis kaip „compassionate conservatism“ (užjaučiantis konservatizmas) arba socialine katalikybe, tačiau kiekviena tradicija turi savo akcentus.

Kritika ir iššūkiai

• Priešai teigia, kad progresyvusis konservatizmas kartais tampa ideologiniu kompromisu be aiškaus prioritetų nustatymo – nei pakankamai radikalus socialiniams pokyčiams, nei pakankamai griežtas rinkos liberalizacijai.
• Kiti kritikai mano, kad tokia politika gali būti paternalistinė arba tarnaujanti status quo išlaikymui, jeigu socialinės reformos lieka paviršutiniškos.
• Rinkos globalizacija, demografiniai pokyčiai ir polarizuota politinė aplinka kelia iššūkių tradiciniam progresyvaus konservatizmo deriniui.

Reikšmė šiandien

Progresyvusis konservatizmas išlieka svarbus kaip ideologinė alternatyva, ypač kai reikalingas kompromisas tarp socialinio teisingumo ir ekonominės konkurencingumo. Jis suteikia pagrindą politikai, kuri siekia išlaikyti socialinį tvarumą, saugoti bendruomenes ir kartu palaikyti institucijų stabilumą. Šiuolaikiniame politiniame diskurse šios idėjos dažnai prisimenamos ieškant sprendimų, kurie vienu metu atsako į ekonominius iššūkius ir socialinę nelygybę.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra progresyvusis konservatizmas?

K: Ką progresyviojo konservatizmo ideologija siūlo skurdo problemai spręsti?

K: Kas buvo pirmoji asmenybė, susijusi su progresyviuoju konservatizmu kaip atskira ideologija?

K.: Kas dar buvo kai kurie asmenys, siejami su progresyviuoju konservatizmu Jungtinėse Amerikos Valstijose?

K: Kaip kancleris Leo von Caprivi skatino progresyvią konservatyvią darbotvarkę Vokietijoje?

K: Kaip oficialiai vadinosi pagrindinis Kanados konservatyvusis judėjimas 1942-2003 m.?

K: Kas buvo kai kurie Kanados ministrai pirmininkai, vadovavę progresyvioms konservatyvioms federalinėms vyriausybėms?

Paieška pagal raidę