Pševalskio arklys (Equus przewalskii) — mongolų laukinis arklys, nykstanti rūšis

Pševalskio arklys — Mongolijos laukinis, nykstanti Equus przewalskii rūšis. Retas arklio atstovas, atkurtas iš zoologijų, saugomas rezervatuose ir vertas išsaugojimo.

Pševalskio arklys (Equus przewalskii arba E. ferus przewalskii), mongolų laukinis arklys, yra artimas naminių arklių giminaitis. Tai vieninteliai arklinių šeimos gyvūnai, kurie gali kryžmintis su naminiais arkliais ir susilaukti vaisingų palikuonių. Dėl taksonominių diskusijų Pševalskio arklys dažnai vertinamas kaip atskira rūšis (Equus przewalskii) arba kaip laukinio arklio Equus ferus porūšis porūšis. Kilęs iš Vidurio Azijos — ypač Mongolijos, stepių — jis pasižymi keliomis primityviomis morfologinėmis savybėmis, kurios skiria jį nuo šiuolaikinių naminių arklinių.

Išvaizda ir biologinės savybės

Pševalskio arkliai yra kompaktiški, tvirti, su trumpa kaklo linija ir stačiu, trumpu ūsiniu (manė). Kailis paprastai yra rūdžiai gelsvas arba „dun“ spalvos su ryškiu nugaros dryžu (dorsal stripe) bei juostelėmis ant galūnių (primityvios „zebriškos“ žymės). Jie skiriasi nuo naminų arklių ir chromosomų skaičiumi — Pševalskio arklių karios yra 66, tuo tarpu daugumos naminiai arkliai turi 64 chromosomas; tai leido nustatyti jų genetinį unikalumą. Gyvūnų ūgis ties ketera dažniausiai siekia 130–145 cm, o svoris — apie 300–350 kg.

Gyvenimo būdas ir elgsena

Pševalskio arkliai gyvena socialinėmis grupėmis — dažniausiai jos sudarytos iš vieno patino ir jo haremo (kelių patelių su jaunikliais). Taip pat pasitaiko jauniklių ir neištekėjusių patinų grupių. Jie yra gryni žolėdžiai, prisitaikę prie atviros stepės ir pusdykumės sąlygų: mintantys įvairiomis žolėmis, šaknimis, sausais stiebais. Veisimosi sezonas paprastai būna pavasarį–vasarą; buvimo vaisingumo ciklai ir nėštumas trunka maždaug 11–12 mėnesių, dažniausiai gimsta vienas kumeliukas. Laukinėje gamtoje jų gyvenimo trukmė siekia iki 20–25 metų.

Istorija laukinėje gamtoje ir atkūrimas

Pševalskio arklys ilgainiui patyrė didžiulį populiacijos mažėjimą dėl medžioklės, galvijų konkurencijos ir buveinių praradimo. XX a. viduryje laukinė populiacija labai sumažėjo ir vėliau buvo laikoma išnykusia laukinėje gamtoje. Dėl didžiųjų pastangų ir tarptautinių zoologijos sodų bei veisimo programų XX a. pabaigoje buvo surinkta kryžminių ir grynaveislių individų fondas, leidęs vykdyti reintrodukcijas. Nuo 1990-ųjų pradžios gyvūnai vėl buvo paleisti į jų gimtąją Mongolijos gamtą — tarp žinomiausių atkūrimo vietovių yra Khustain Nuruu nacionalinis parkas (Hustai) ir kiti rezervatai. Kadaise išnaikinto gyvūno atkūrimas tapo vienu sėkmingiausių tarptautinių laukinės gamtos apsaugos projektų.

Grėsmės ir apsaugos priemonės

Grėsmės:

• buveinių nykimas ir degradacija dėl ganyklų naudojimo, statybų ir klimato kaitos;
• konkurencija su naminiais gyvuliais dėl maisto ir vandens;
• ligos ir genetinės problemos dėl ankstyvų veisimo programų riboto genofondo;
• medžioklė ir netiesioginis žmogaus poveikis.

Apsauga ir veiksmai: tarptautinės ir vietinės veisimo programos (zoologijos sodai, EEP ir kitos kooperacijos) sukūrė saugų genofondą. Reintrodukcijos į laukinę gamtą, buveinių atstatymas, stebėsena ir vietos bendruomenių įtraukimas į apsaugos veiklas yra pagrindiniai instrumentai. Dėl šių priemonių Pševalskio arklių populiacija palaipsniui atsigavo: nors XX a. pabaigoje lauke liko vos kelios dešimtys gyvūnų, vėlesniais dešimtmečiais jų skaičius didėjo tiek zoologijos soduose, tiek laisvėje.

Statusas ir reikšmė

Pševalskio arklys yra tarptautinės reikšmės rūšis — tiek biologiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Tarptautinės raidos rezultatai rodo, kad apsaugos priemonės galimos ir veiksmingos, tačiau rūšis vis dar lieka pažeidžiama ir reikalauja nuolatinės priežiūros: stebėsenos, genetinės kontrolės bei buveinių apsaugos. Ankstesni duomenys (pvz., 2002 m.) nurodė, kad pasaulinė populiacija siekė apie 1 000 individų; per pastaruosius dešimtmečius jų skaičius ženkliai padidėjo dėl tarptautinių veisimo ir reintrodukcijos programų, tačiau tiksli populiacijos sudėtis ir padėtis nuolat kinta, todėl ji apibūdinama kaip saugoma ir atkuriama.

Kaip galima padėti

Parama saugos programoms, atsakingas turizmas į rezervatus, vietos bendruomenių integravimas į apsaugos veiklas ir informacijos sklaida apie rūšies reikšmę — tai paprasti, bet svarbūs žingsniai. Taip pat daug naudos duoda zoologijos sodų dalyvavimas koordinuotose veisimo programose ir moksliniai tyrimai, skirti genetiniam įvairoviškumui išsaugoti.

Anksčiau laukinėje gamtoje išnykęs gyvūnas buvo atkurtas į savo gimtąją buveinę Mongolijoje iš zoologijos sodų gyvūnų. Šiuo metu jis yra keliuose gamtos rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, kur tęsiamos apsaugos ir stebėsenos programos.

Paieška pagal raidę