Robinas Hudas - viduramžių Anglijos liaudies herojus, legendinė figūra, apie kurią per šimtmečius sukurtos įvairios pasakojimo versijos. Jo vaizdinys gyvuoja nuo senųjų baladžių iki šiuolaikinių romanų, spektaklių, filmų ir animacinių filmų; Robinas Hudas dažnai pateikiamas kaip tautos gynėjas, kovojantis prieš neteisybę ir nelygybę.

Dažniausiai sutinkama pasakojimo versija vaizduoja Robinas Hudą kaip plėšiką, gyvenantį Šervudo miške netoli Notingemo miesto Anglijoje. Jo pagrindiniai priešininkai yra princas Džonas — laikinai valdantis sostą kol jo brolis karalius Ričardas Liūtaširdis išvykęs į Artimuosius Rytus kovoti kryžiaus žygiuose — bei korumpuotas Notingemo šerifas. Šiuose pasakojimuose šerifas ir princo administracija dažnai piktnaudžiauja valdžia, spaudžia valstiečius ir reikalauja aukštų mokesčių, todėl Robinas Hudas, pasitelkęs puikų šaudymo iš lanko meistriškumą, taktiką ir sumanumą, pavagia iš turtingųjų ir dalija grobį vargšams.

Robiną lydi ištikimi pasekėjai, dažnai vadinami Linksmieji vyrukai. Jie pasitaiko įvairiuose pasakojimuose ir gali skirtis pagal autorių, bet tarp dažniausiai minimų personažų yra:

  • Mažasis Džonas (angl. Little John) — galingas, ištikimas ir dažnai Robino teisėjas kovos srityje;
  • Muchas — dažnai vadinamas „malūnininko sūnumi“ (Much the Miller's Son);
  • Vilis Skarletas (Will Scarlet) — įnoringesnis ir stilizuotas jaunuolis;
  • Friaras Takas (Friar Tuck) — linksmas buvęs vienuolis, dažnai vaizduojamas kaip dvasininkas, besirūpinantis dvasiniu ir praktiniu kolektyvo gyvenimu;
  • Alanas Deilas (Alan-a-Dale) — dainininkas arba bardas, kartais pasakojimuose atlieka istorijos komentaro rolę.

Daugelėje vėlesnių pasakojimų atsiranda ir Mergelė Marija (Maid Marian) — meilės interesas arba lygiavertė partnerė, kurią kai kuriose versijose pristato kaip kilmingos kilmės damą. Taip pat pasakojimuose kinta ir Robino socialinis statusas: senosios baladės dažniau vaizdavo jį kaip iš esmės paprastą užkietėjusį užpuoliką arba laisvės kovotoją iš tautos sluoksnių, o vėlesnės renesanso ir XIX a. interpretacijos romantizavo jį kaip kilmingą pabėgusį nuomininką (pvz., Robertą Locksley), suteikdamos herojui šlėktos bruožų.

Robino Hudo istorijos ištakos siejamos su viduramžių anglų baladėmis ir pasakojimais, kurių fragmentai datuojami XIV–XV a. (pvz., baladės kaip „A Gest of Robyn Hode“ ir kitos viduramžių eilėmis einančios istorijos). Per amžius legenda plito per liaudies pasakotojus, atgimė teatriuose XVI–XVIII a., o vėliau buvo adaptuota spaudoje, romanuose bei kino ir televizijos kūriniuose, todėl jos motyvai ir siužetai nuolat kito ir daugėjo versijų.

Istorikai ir literatūrologai svarsto, ar Robinas Hudas buvo realus asmuo, keli asmenys su tokiu vardu viduramžiais ar tik archetipinis „socialinis plėšikas“ — simbolis pasipriešinimo prieš korupciją. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad legenda sutelkė į save įvairių realių užpuolikų ir pasakojimų bruožus, o kiti laiko Robino personažą daugiausia folkloro produktu, atspindinčiu liaudies norus matyti teisingumą saugantį ir dalijančią gerovę asmenį.

Robinas Hudas turi didžiulę kultūrinę įtaką: jis tapo socialinės teisingumo, pasipriešinimo smurtui ir išnaudojimui simboliu. Jo istorijos metu keitėsi ir teminiai akcentai — nuo „vagis, kovojantis su priespauda“ iki idealizuoto riterio-gelbėtojo. Iki šiol šio mito elementai naudojami literatūroje, politiniuose diskursuose, filmų bei serialų siužetuose, o turistai gali lankyti su legenda susijusias vietas, pavyzdžiui Šervudo mišką ar Notingemo eksponatus, kuriuose menama Robino tradicija.

Trumpai tariant, Robinas Hudas yra daugiasluoksnė figūra: vieniems jis — avantiūristas ir plėšikas, kitiems — liaudies herojus ir teisingumo simbolis. Jo pasakojimai tęsiasi ir kinta kartu su kiekviena karta, todėl legenda ir šiandien išlieka gyva ir atpažįstama visame pasaulyje.