Romos užkariavimas Britanijoje (43 m. po Kr.)
Romos užkariavimas Britanijoje (43 m. po Kr.): Klaudijaus invazija ir Aulo Plauto valdžia, romėnų įtaka, politiniai sukrėtimai ir kultūrinė transformacija saloje.
Romos imperatoriaus Klaudijaus laikais, 43 m. po Kr., prasidėjo Britanijos užkariavimas. Jo generolas Aulas Plautis tapo pirmuoju Romos Britanijos (lot. Britannia) gubernatoriumi.
Britanija buvo Romos Respublikos ir Romos imperijos invazijų taikinys. Po Julijaus Cezario ekspedicijų 55 ir 54 m. pr. m. e. ji palaikė diplomatinius ir prekybinius ryšius su romėnais. Romos ekonominė ir kultūrinė įtaka jau buvo Britanijos vėlyvojo priešromėniškojo geležies amžiaus dalis pietuose.
Nuo 55 m. pr. m. e. iki 40-ųjų mūsų eros metų Britanija nebuvo užpulta. Augustas rengė invazijas 34 m. pr. m. e., 27 m. pr. m. e. ir 25 m. pr. m. e. Pirmoji ir trečioji buvo atšauktos dėl sukilimų kitose imperijos vietose, antroji - dėl to, kad britai atrodė pasirengę taikytis. Šiuo laikotarpiu parašytoje Strabono "Geografijoje" rašoma, kad Britanija mokėjo daugiau muitų ir rinkliavų, nei būtų galima surinkti iš mokesčių, jei sala būtų užkariauta.
Ketvirtajame mūsų eros dešimtmetyje politinė padėtis Britanijoje buvo gana chaotiška. Kaligula 40 m. planavo kampaniją prieš britus, bet ji taip ir neįvyko. Kaligulos pasiruošimas sudarė sąlygas Klaudijaus invazijai po trejų metų. Pavyzdžiui, Kaligula pastatė švyturį Bononijoje (dabartinė Bulonija prie Mero), kuris tapo pavyzdžiu netrukus po to pastatytam švyturiui Doveryje.
Invazijos eiga ir kariniai veiksmai
43 m. Romos invazija prasidėjo pietrytinėje salos dalyje. Aulo Plaucijaus vadovaujamai ekspedicijai, pasitelkus keturias legijas (tradiciškai minimos kaip II Augusta, IX Hispana, XIV Gemina ir XX Valeria Victrix), pavyko per kelis mėnesius užimti svarbias gentines sostines ir įsitvirtinti pakrantėje. Romėnai įkūrė stočius ir tvirtoves, kuriose dislokuotos kariuomenės palaikė tolimesnę ekspansiją į sala.
Pirmasis reikšmingas Romos taikinys buvo Camulodunumas (dabartinė Colchester), kuri tapo viena pirmųjų romėniškų gyvenviečių ir laikinai – administraciniu centru. Klaudijus pats atvyko į Britaniją su papildomomis pajėgomis ir civilių pareigūnų delegacija, kad suteiktų invazijai politinį autoritetą ir pademonstruotų imperatoriaus valdžią; vėlesnė literatūra pabrėžia jo vaidmenį tam, kad Klaudijaus režimas gautų viešą triumpfo legitimaciją.
Vietiniai pasipriešinimai ir tolesnės kampanijos
Nors pradinis smūgis privertė daugelį genčių nusileisti, užkariavimas nebuvo vienkartinis ir greitas. Vietinės gentys, pavyzdžiui, Catuvellauni ir kiti pietryčių regionų lyderiai, priešinosi, o kelių dešimtmečių bėgyje vyko atkaklūs mūšiai. Žymus prieš Romą stojusio pasipriešinimo lyderis buvo Karatakas (Caratacus), vėliau sučiuptas ir išvežtas į Romą po kovų šiaurėje ir vakaruose. Taip pat vykdytas politinis derybas ir aljansus su tam tikromis gentimis – pavyzdžiui, Brigantes karalienė Cartimandua pasirinko sąjungą su romėnais, taip sustabdydama plačias karo operacijas šiaurėje tam tikram laikui.
Administracija, urbanizacija ir ilgalaikė įtaka
Po 43 m. Romos pajėgos pradėjo įvesti civilinę administraciją, statyti kelius (vėliau tapusius pagrindu tokiems keliams kaip Watling Street), fortus, pirtis ir gyvenvietes. Romanizacija reiškė tiek infrastruktūros plėtrą, tiek miestų rūšiavimą: atsirado statybos technikos, monetų platinimas, prekybos tinklai ir žemės ūkio modernizavimas. Kai kurios romėniškos gyvenvietės tapo ilgalaikėmis stotimis – vėliau žinomomis kaip Londinium (Londono pradžia), Verulamium (dab. St Albans) ir kitos.
Vis dėlto Britanijos užkariavimas nebuvo visiškai užbaigtas 43 m. Romėnams prireikė dar kelių dešimtmečių ir nuolatinio karinio bei administracinio darbo, kad įtvirtintų savo kontrolę vidurio ir šiaurės regionuose. Taip pat ne kartą kilo reikšmingi sukilimai, garsiausias iš jų – Boudikos vadovaujamas sukilimas 60–61 m., kuris stipriai smogė romėniškai valdytoms vietovėms pietryčiuose.
Pasekmės ir palikimas
Romos užkariavimas pakeitė Britanijos politinį, ekonominį ir kultūrinį kraštovaizdį: įsivyravo romėniški teisės bei administracijos principai, paplito statiniai ir urbanistinės sanklodos, augo prekyba su kontinentu. Archeologiniai radiniai – vilos, keliai, monetos ir keramika – liudija apie intensyvų romanizacijos procesą pietinėse ir centrinėse salos dalyse. Nors romėniška valdžia galiausiai silpo ir imperijos įtaka Britanijoje baigėsi keliais šimtmečiais vėliau, jos palikimas – infrastruktūra, vietovių vardai ir miestų struktūros – išliko ilgą laiką.
Romėnų įvykdytas Britanijos užkariavimas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kuriais metais prasidėjo romėnų vykdytas Britanijos užkariavimas?
A: Romos užkariavimas Britanijoje prasidėjo 43 m. po Kr. valdant imperatoriui Klaudijui.
K: Kas buvo pirmasis romėnų Britanijos gubernatorius?
A: Pirmasis romėnų Britanijos gubernatorius buvo Aulas Placijus.
K: Kada vyko Julijaus Cezario ekspedicijos į Britaniją?
A: Julijaus Cezario ekspedicijos į Britaniją vyko 55 ir 54 m. pr. m. e.
K: Kaip Augustas ruošėsi invazijoms į Britaniją?
A: Augustas ruošėsi invazijoms į Britaniją planuodamas tris atskiras kampanijas 34 m. pr. m. e., 27 m. pr. m. e. ir 25 m. pr. m. e.
K: Ką Strabono "Geografijoje" rašoma apie mokesčius, jei sala būtų užkariauta?
A: Strabono geografijoje rašoma, kad jei sala būtų užkariauta, ji sumokėtų daugiau muitų ir rinkliavų, nei būtų galima surinkti iš mokesčių.
K: Kas lėmė, kad Kaligulos planuota kampanija prieš britus neįvyko?
A: Kaligulos planuota kampanija prieš britus neįvyko dėl sukilimų kitose imperijos vietose.
K: Kaip Kaligula prisidėjo prie to, kad Klaudijaus invazija tapo įmanoma po trejų metų?
A: Kaligula prisidėjo prie to, kad Klaudijaus įsiveržimas būtų įmanomas po trejų metų, nes pastatė švyturį Bononijoje (dabartiniame Bulonės prie Mero), kuris tapo pavyzdžiu švyturiui, netrukus pastatytam Doveryje.
Ieškoti