Rusėnų (Rusyn) kalba: kilmė, tarmės, vartojimo sritys ir statusas
Sužinokite apie rusėnų (rusyn) kalbos kilmę, tarmes, vartojimo sritis ir teisinį statusą Užkarpatėje, Slovakijoje, Serbijoje bei kitose Europos šalyse.
Rusėnų kalba (rusėnų kalba: русиньска бесїда arba русиньскый язык) – rytų slavų kalba, kuria šneka Vidurio Europos rusėnai. Lietuviškai ją dažniausiai vadiname rusėnų arba rusėnų kalba. Kai kurie kalbininkai laiko ją atskira kalba, tuo tarpu kai kurie ukrainiečių mokslininkai traktuoja ją kaip ukrainiečių kalbos tarmę. Šis skirstymas dalinai priklauso ne tik nuo lingvistinių kriterijų, bet ir nuo istorinių bei politinių faktorių.
Kilmė ir istorinis kontekstas
Rusėnų kalba susiformavo kaip rytinių slavų kalbų įtakos ir vietinių kalbinių tradicijų sintezė Karpatuose ir jų apylinkėse. Istoriškai rusėnai gyveno kalnuotose teritorijose, kur bendruomenės buvo santykinai izoliuotos, todėl išliko archajiškesni kalbiniai bruožai ir savitos leksikos ypatybės. Per kelis šimtmečius ji vystėsi šalia kitų slavų kalbų, ypač ukrainiečių, lenkų, slovakų ir vengrų įtakų zonoje.
Tarmės ir pagrindinės kalbos šakos
Rusėnų kalboje tradiciškai išskiriamos kelios pagrindinės tarmės ir dialektinės grupės:
- Karpatai (Carpathian) rusėnai – apima tarmes Užkarpatėje (dabar Ukrainoje), Slovakijos ir Rumunijos dalyse; čia taip pat yra poskyrių kaip Lemkų (Lenkijos pietryčiai), Dolinian ir kitos vietinės tarmės.
- Pannonian (Panoonijos) rusėnai – Pannonijos lygumoje, daugiausia Vojvodinoje (Serbija) ir Vengrijoje; ši grupė turi savitą leksiką bei kalbos normos elementus, formuotus ilgesnio kontakto su pietiniais slavų ir vengrų kalbiniais sluoksniais.
Skiriamos ir regioninės variacijos: lemkai (Lenkija), presovietiškos tarmės Slovakijoje, užkarpatiečiai Ukrainoje ir maramurešietiškos variacijos Rumunijoje. Dėl geografinio išsiskyrimo atskiros bendruomenės vartoja tarpusavyje gana skirtingas leksikos, fonetikos ir sintaksės formas.
Rašto sistema ir standartizacija
Tradicinė rusėnų rašto forma naudoja kirilicą; kai kuriose bendruomenėse egzistuoja ir lotyniškos raštijos variantai, ypač istoriškai veikusiose sąlytyse su lotyniškai rašančiomis aplinkinėmis tautomis. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo bandoma sukurti ir įtvirtinti regionines standartizuotas rašytines normas: ryškiausi standartizacijos procesai vyko Serbijoje (Vojvodinos rusėnų) ir Slovakijoje (Presovo sritis). Dėl istorinės įvairovės vieningo pasaulinio standarto nėra.
Vartojimo sritys: šeima, bažnyčia, mokykla, žiniasklaida
Rusėnų kalba vis dar gyva kasdienėje buitinėje komunikacijoje daugelyje kaimų ir mažesnių miestelių. Tradiciškai ji buvo naudojama ir religiniame gyvenime – daug rusėnų priklauso Bizantinei tradicijai (graikų apeigoms) ir religijos liturgijoje vartojama vietine kalba prisideda prie jos išlaikymo. Švietimas rusėnų kalba yra ribotas ir priklauso nuo valstybės politikos: tam tikrose Savivaldybėse ar mokyklose Slovakijoje ir Serbijoje yra galimybių mokytis rusėnų kalba arba dėstyti dalį dalykų.
Taip pat egzistuoja periodinė spauda, radijo bei televizijos laidos ir interneto leidiniai rusėnų kalba, ypač Serbijoje ir Slovakijoje. Kultūrinė veikla (knygų leidyba, folkloro ansambliai, teatrai) vaidina svarbų vaidmenį kalbos išlaikymui ir populiarinimui.
Geografinis išsidėstymas ir statusas
Rusėnų kalba vartojama Ukrainos Užkarpatės regione, šiaurės rytų Slovakijoje, Vojvodinoje, pietryčių Lenkijoje, Vengrijoje ir šiaurės Rumunijoje. Vietovės, kuriose kalba vartojama, dažnai yra mišrios etninės sudėties ir ribotos masto, todėl tarpusavio ryšiai ir kalbinės permainos intensyvios.
Serbijoje rusėnų kalba yra oficiali mažumos kalba. Nuo 1995 m. rusėnų kalba yra oficiali mažumos kalba Slovakijoje. Kai kuriose Slovakijos savivaldybėse ji naudojama administracijoje ir gali turėti statusą, artimą valstybinei kalbai lokaliose reikmėse.
Teisinė apsauga ir tarptautinis pripažinimas
Rusėnų kalba įtraukta į Europos regioninių ar mažumų kalbų chartijos Slovakijoje, Serbijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje saugomų kalbų sąrašą. Tokie įsipareigojimai skatina viešąjį švietimą, kultūros iniciatyvas ir vartojimą administracijoje tam tikrose teritorijose, tačiau realus vykdymas priklauso nuo vietos politikos ir išteklių.
Kalbiniai bruožai
Rusėnų kalba turi ryškių fonetinių ir leksikinių savitumų, palyginti su standartine ukrainiečių ar kitomis gretimomis kalbomis. Pavyzdžiui, kai kurios balsių ir priebalsių realizacijos, tam tikri morfologiniai sandai ir vietinė leksika skiria rusėnų kalbą nuo ukrainiečių dialektų. Dėl ilgalaikio kontakto su vokiečių, vengrų, slovakų ir lenkų kalbomis ji pasisavino nemažai skolinių.
Skaičius ir demografinė situacija
Tikslių duomenų apie rusėnų kalbos vartotojų skaičių nėra vieningoje statistikoje – skaičiavimai skiriasi priklausomai nuo to, ar žmonės save laiko rusėnais, ar juos fiksuoja nacionalinės apklausos kaip rusėnų kalbos vartotojus. Pagal įvairius vertinimus kalbėtojų skaičius gali svyruoti nuo kelių dešimčių tūkstančių iki keliasdešimt ar keliasdešimt dešimčių tūkstančių, priklausomai nuo to, ar įtraukiami emigrantai ir diasporos bendruomenės.
Iššūkiai ir perspektyvos
Pagrindiniai kalbos išlikimo iššūkiai – asimiliacija į didesnių kalbinių bendruomenių maitinamą kultūrinį kontekstą, emigracija jaunimo ir ribotos švietimo bei žiniasklaidos priemonės rusėnų kalba. Vis dėlto aktyvios vietos bendruomenės, kultūrinės iniciatyvos, bažnyčios ir tarptautinė parama (per chartijas ir programų rėmus) suteikia galimybių kalbai išlikti ir atgimti. Standartizacijos pastangos atskiruose regionuose leidžia stiprinti rašytinės kultūros tradicijas ir švietimą rusėnų kalba.
Pastaba dėl klasifikacijos
Klasifikacijos klausimas – ar rusėnų kalba yra savarankiška kalba, ar ukrainiečių tarmė – išlieka diskusijų objektu. Lingvistiniai argumentai abiejose pusėse dažnai dera su istorinių, kultūrinių ir politinių nuostatų įtaka. Svarbu atskirti grynai mokslinius kalbinės struktūros įvertinimus nuo etnolingvistinio ir identiteto lygmens, kur rusėnų bendruomenė pati lemia, kaip ji nori būti įvardijama.
Apibendrinant, rusėnų kalba yra gyva etninė ir kalbinė tradicija Vidurio Europoje su skirtingomis regioninėmis formomis, teisiniu pripažinimu kai kuriose šalyse ir aktyviomis pastangomis išsaugoti bei plėtoti kalbą kultūrinėje ir švietimo plotmėse.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra rusėnas?
A: Rusėnų kalba yra rytų slavų kalba, kuria kalba Vidurio Europos rusėnai.
K: Kokie yra kiti rusinų kalbos pavadinimai anglų kalba?
A: Rusėnų kalba anglų kalba dar vadinama rusėnų arba rusėnų kalba.
K: Kaip rusėnų kalbą traktuoja kalbininkai?
A: Kai kurie kalbininkai rusėnų kalbą traktuoja kaip atskirą kalbą.
K: Ką apie rusėnų kalbą mano kai kurie ukrainiečių mokslininkai?
A: Kai kurie ukrainiečių mokslininkai mano, kad rusinų kalba yra ukrainiečių kalbos tarmė.
K: Kokiose šalyse kalbama rusėnų kalba?
A: Rusėnų kalba vartojama Ukrainos Užkarpatės regione, šiaurės rytų Slovakijoje, Vojvodinoje, pietryčių Lenkijoje, Vengrijoje ir šiaurės Rumunijoje.
K: Ar rusėnų kalba yra oficiali mažumos kalba Serbijoje?
A: Taip, rusėnų kalba yra oficiali mažumos kalba Serbijoje.
K: Ar rusinų kalba yra saugoma pagal Europos regioninių ir mažumų kalbų chartiją?
A: Taip, rusinų kalba yra įtraukta į Europos regioninių ar mažumų kalbų chartijos saugomų kalbų sąrašą Slovakijoje, Serbijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje.
Ieškoti