Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija (ECRML) – apsauga ir taisyklės

Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija (ECRML) yra 1992 m. priimta Europos sutartis. Ji sukurta ir administruojama Europos Tarybos, jos tikslas – apsaugoti ir skatinti istorines Europos regionų ir mažumų kalbas bei užtikrinti jų vartojimą visuomeniniame gyvenime.

Kam ir kodėl skirta Chartija

Chartija siekia:

• išsaugoti kalbų įvairovę Europoje;
• skatinti kalbų vartojimą viešajame ir kultūriniame gyvenime;
• užtikrinti, kad kalbinės mažumos turėtų galimybes vartoti savo kalbą švietime, administracijoje, teismuose, žiniasklaidoje ir kultūroje;
• nepripažinti kalbų atskyrimo priemonei – chartija orientuota į integraciją ir lygiavertes galimybes, o ne į autonomijos suteikimą.

Kurioms kalboms taikoma Chartija

Ji taikoma tik toms kalboms, kurias tradiciškai vartoja valstybių, šios Konvencijos Šalių, piliečiai ir kurios labai skiriasi nuo daugumos arba valstybinės kalbos. Sutartis nesaugo kalbų, kurias vartoja neseniai atvykę imigrantai iš kitų šalių. Be to, sutartis nesaugo vietinių valstybinės arba daugumos kalbos dialektų.

Kad kalba būtų saugoma, ja turi kalbėti arba šalies regiono ar vietovės gyventojai, arba mažuma visoje šalyje (tokioms kalboms, kaip jidiš ir romų kalba, sutartis taikoma, net jei nėra "romų regiono").

Sutartis netaikoma nacionalinėms oficialioms kalboms, tačiau kai kurioms regioninėms oficialioms kalboms ji taikoma. Pavyzdžiui, katalonų kalba yra oficiali tik viename Ispanijos regione, todėl jai gali būti taikoma ši sutartis. Tačiau airių kalba negali, nes ji yra oficialioji kalba Airijoje, nors yra mažumos kalba. Tačiau airių kalba saugoma Šiaurės Airijoje, nes ji nėra oficiali ar valstybinė Jungtinės Karalystės kalba.

Apsaugos lygiai ir prievolės

Yra du pagrindiniai apsaugos lygiai:

• Žemesnio lygio apsauga (Part II) – privaloma kiekvienai šaliai, pasirašiusiai Chartiją. Ji nustato bendras pareigas gerbti ir skatinti kalbas, pavyzdžiui, užtikrinti teises naudoti kalbą kultūriniame gyvenime ir teikti tam tikras paslaugas.
• Aukštesnio lygio apsauga (Part III) – taikoma tik tada, kai šalis konkrečiai nurodo, kad tam tikroms kalboms taikys išsamesnes priemones. Šis aukštesnis rinkinys apima 35 konkrečius įsipareigojimus (veiksmus), susijusius su švietimu, administracija, teisingumu, žiniasklaida, ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu.

Konkrečiai, aukštesnio lygio įsipareigojimai dažnai apima:

• galimybes gauti pradinį, pagrindinį ir tolesnį švietimą ta kalba;
• naudojimąsi kalba vietos administracijoje ir valstybinėse institucijose regioniniame lygyje;
• teisę kalbėtis ir pateikti dokumentus teismuose ar kitose valstybės institucijose;
• remiamą žiniasklaidą ir radijo/TV laidas ta kalba;
• paramą kultūros renginiams, knygų leidybai ir kalbinėms iniciatyvoms.

Kaip valstybės įsigyja įsipareigojimus

Kiekviena šalis, ratifikuodama arba prisijungdama prie Chartijos, pateikia deklaraciją, kurioje nurodo, kurioms kalboms taikys Part II ir – jeigu pageidauja – Part III nuostatas. Šalys gali pasirinkti taikymo apimtį kalbomis pagrįstai ir pagal savo konstitucinius bei administracinius ypatumus.

Kai kurios valstybės susiduria su teisiniais ar konstituciniais apribojimais, kurie apsunkina pilną Chartijos įgyvendinimą. Pvz., Prancūzija pasirašė sutartį, tačiau konstituciniai apribojimai ir nacionalinė kalbos apsauga sudaro kliūtis kai kurioms priemonėms įgyvendinti.

Stebėsena ir įgyvendinimas

Chartija numato monitoringą: šalys periodiškai teikia ataskaitas Europos Tarybai, o nepriklausoma ekspertų grupė (Committee of Experts) vertina įgyvendinimą ir pateikia rekomendacijas. Parlamentinė Asamblėja ir kiti Europos Tarybos organai taip pat gali dalyvauti priežiūros procese.

Nors Chartijos sprendimai ir rekomendacijos nėra tiesiogiai privalomi kaip nacionaliniai įstatymai, jos stebėjimo rezultatai daro politinį ir moralinį spaudimą šalims gerinti padėtį ir priimti konkrečias teisines ar administracines priemones.

Praktiniai pavyzdžiai ir reikšmė

Chartija padeda regioninėms ir mažumų kalboms išsiplėtoti ir aktyviau dalyvauti visuomenėje – nuo vaikų darželių ir mokyklų programų iki vietos valdžios paslaugų ir vietinių žiniasklaidos kanalų. Ji suteikia teisinį ir politinį pagrindą kalbingoms bendruomenėms prašyti apsaugos ir paramos.

Valstybės gali keisti savo deklaracijas, praplėsti arba apriboti taikymą, tačiau tai reikalauja formalios procedūros ir dažnai politinių diskusijų. Mažumų atstovai ir pilietinės visuomenės organizacijos gali kreiptis į nacionalines institucijas arba į Europos Tarybą, jeigu mano, kad Chartija nėra tinkamai įgyvendinama.

Santrauka

ECRML – tai praktinis ir politinis įrankis, skirtas saugoti regionines ir mažumų kalbas Europoje. Ji nustato minimalų apsaugos lygį visoms šalims ir leidžia valstybei prisiimti papildomus, konkrečius įsipareigojimus tam tikroms kalboms. Chartija padeda kūrti sąlygas, kad kalbos būtų gyvos bendruomenių gyvenime ir perduodamos ateinančioms kartoms.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Europos regioninių arba mažumų kalbų chartija?

K: Ar sutartis saugo kalbas, kuriomis kalba neseniai atvykę imigrantai iš kitų šalių?

Klausimas: Ar pagal šią sutartį saugomos valstybinės arba daugumos kalbos vietinės tarmės?

Klausimas: Ar airių kalba yra kalbos, kuriai taikoma ši sutartis, pavyzdys?

Klausimas: Ar prancūzų kalbai taikoma ši sutartis?

K.: Kiek lygių apsauga suteikiama pagal šią sutartį?

Paieška pagal raidę