Ladino (judeo-ispanų) kalba: sefardų žydų paveldas ir išnykimas
Ladino (dar vadinama judėjų ispanų kalba) yra žydų kalba, labai artima ispanų kalbai, iš kurios ji kilusi. Joje išliko daug senųjų ispaniškų leksinių formų ir struktūrų, taip pat gausu hebrajiškų skolinių, terminų religinei praktikai bei žodžių iš kitų kalbų (pvz., turkų, graikų, arabų ir slavų), su kuriomis sefardai kontaktavo per kelis šimtmečius.
Viduramžiais Ispanijoje gyveno didelės žydų bendruomenės, vadintos sefardų žydais arba sefardais (hebrajiškai). Po 1492 m. Ispanijos karalių išprašymo (Alhambros edikto) daugelis sefardų emigravo į Osmanų imperiją, Šiaurės Afriką, Balkanus ir kitas šalis, pasiimdami su savimi savo variantą senojo ispanų kalbos. Taip ladino paplito tokiose vietose kaip dabartinė Turkija, Graikija, Bulgarija, Marokas, ir vėliau į Pietų Ameriką bei Šiaurės Ameriką.
Dėl ilgo buvimo skirtingose terpėse ladino susiformavo kelios tarmės. Pavyzdžiui, Haketia (arba Hakitía) — Maroko — Šiaurės Afrikos variantas — turi daugiau arabizmo ir berberų kalbos įtakos, o Balkanų variantai išlaikė daugiau senųjų ispanizmų ir įtakų iš turkų bei graikų kalbų.
Kalbinės ypatybės
Ladino gramatika ir leksika artima senajai arba kaimiškai ispanų kalbai, bet skiriasi nuo šiuolaikinės Kastilijos ispanų kalbos priebalsių ir balsių raidomis, tartimi bei kai kuriomis morfologinėmis formomis. Kalboje plačiai naudojami hebrajiški, aramėjų ir religiniai terminai, taip pat skolinių sluoksniai iš vietinių kalbų, kuriose sefardai gyveno. Tradiciškai ladino žodynas apima daug liaudies pasakų, dainų, parenčių ir religinių tekstų, verčiamų iš hebrajų arba improvizuotų bendruomenių poreikiams.
Rašyba ir rašmenys
Ladino rašoma tiek lotyniškuoju raidynu, tiek — ypač prieš XX a. — hebrajiškuoju raidynu. Hebrajiškame rašte dažniausiai vartota Solitreo kursyvinė sistemos forma ir senesni Rashi tipo ženklai leidiniuose. Lotyniškasis rašymas paplito su imigracija į vakarus ir modernėjančiomis leidybos praktikomis; šiandien dažniausiai sutinkami abu variantai, o kai kuriose publikuotose knygose naudojama tarptautinė transkripcija ladino sklaidai ir studijoms.
Kultūra, literatūra ir muzika
Sefardų bendruomenės sukūrė turtingą liturginį, literatūrinį ir dainų paveldą ladino kalba: liaudies dainos (romansas, kantikas), pasakos, patarlės, religinės maldos ir biblinės parapražos. Per kelis amžius ladino buvo kalba ne tik kasdieniam bendravimui, bet ir spaudai — XIX–XX a. leidžiami laikraščiai ir žurnalai, religiniai ir pedagoginiai tekstai. XIX–XX a. ladino kūrybą ir išsaugojimą skatino spausdinimas Osmanų imperijoje ir vėliau diaspora. Dabartinė populiari muzika ir atlikėjai, kurie atgaivina ladino repertuarą, padeda skleisti žinias apie kalbą ir tradicijas plačiajai auditorijai.
Padėtis šiandien ir išsaugojimo pastangos
Kaip ir daugelis kitų mažumų kalbų, ladino yra nykstanti kalba; jai gresia kalbos mirtis ir tapimas išnykusia kalba. Dauguma gimtakalbių yra garbaus amžiaus, nes daug vaikų ir anūkų emigravusių į Izraelį ir kitas šalis neperėmė kalbos. Manoma, kad šiandien ladino vartotojų yra keli tūkstančiai iki keliolikos tūkstančių, priklausomai nuo to, kaip skaičiuojamos pasikartojančios ar pusiau kalbančios kartos.
Grėsmę kalbos išnykti sustiprina ir tarminė niveliacija: kai kurios bendruomenės Lotynų Amerikoje ir kitur asimiliuojasi į vietinę arba šiuolaikinę ispanų kalbą, tad tradicinės ladino tarmės nyksta (asimiliacija). Tačiau egzistuoja aktyvios išsaugojimo iniciatyvos — universitetiniai kursai, archyvai, skaitmeninimo projektai, radijo laidos, koncertai, bendruomeninės mokyklėlės ir internetiniai žodynai — kurių tikslas įrašyti ir išmokyti naujas kartas ladino. Taip pat steigiami archyvai, renkami laiškai, dainos ir žodynai muziejuose bei nacionalinėse bibliotekose.
Kaip skiriasi ladino ir „ladinų” kalba
Ladinų kalbos pavadinimas dažnai supainiojamas su kita, visiškai kita kalba — ladin (angl. Ladin), kuri yra gimininga Šveicarijos romanų ir friulių kalboms ir daugiausia vartojama Šiaurės Italijos Trentino-Alto Adidžės / Pietų Tirolio regione. Šios dvi kalbos neturi tarpusavio giminystės; skirtumas yra istorinis ir geografinis: ladino (judeo-ispanų) siejasi su sefardų diaspora ir ispanų paveldėjimu, o ladin — su alpinių romanų kalbų grupe.
Praktiniai ištekliai ir mokymasis
Norintiems susipažinti su ladino egzistuoja mokymo kursai kai kuriuose universitetuose, bendruomeniniai kursai, internetiniai ištekliai, įrašytos dainos ir tekstų rinkiniai. Skaitmeniniai projektai ir bibliotekos kaupia rankraščius, spaudinius, radijo įrašus ir žodynus, kad ateities tyrėjai ir kalbos entuziastai galėtų studijuoti bei atgaivinti šią turtingą kultūrinę tradiciją.
Apibendrinant, ladino kalba yra reikšmingas sefardų žydų paveldas, suteikęs pasauliui unikalią literatūrą, muziką ir žodyną. Nors jos vartotojų skaičius sumažėjęs, vyksta pastangos dokumentuoti, mokyti ir išsaugoti ladino kultūrą bei kalbą ateities kartoms.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra ladino?
A: Ladino yra žydų romanų kalba, labai artima ispanų kalbai.
K: Kuo ji skiriasi nuo ispanų kalbos?
A: Ladino kalba turi daug senųjų ispaniškų žodžių ir hebrajų kalbos žodžių, todėl ji skiriasi nuo šiuolaikinės ispanų kalbos.
K: Kur kalbama ladino kalba?
A: Ladino kalba daugiausia vartojama kai kuriose Europos dalyse, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
K: Kas kalba ladino kalba?
A: Ladino kalba daugiausia žydai, istoriškai susiję su Ispanija, t. y. sefardai.
K: Ar rašoma ladino kalba?
A: Taip, yra įvairių ladino rašymo būdų, pavyzdžiui, Raši raštas ir lotyniškas raštas.
K: Ar yra kitų kalbų, giminingų ladinų kalbai?
A: Taip, judaikos arabų ir judaikos italų kalbos yra dvi kitos kalbos, susijusios su ladino.
K.: Kokie bendri ispanų ir ladino kalbų bruožai?
A: Abiejų kalbų gramatikos taisyklės ir daugybė žodžių yra panašūs.
