Jūros šliužas — neoficialus terminas, vartojamas apibūdinti įvairioms pilvakojų grupėms, kurios išoriškai primena šliužus (neturi arba turi sumažintą kiautą, plokščią kūną), tačiau nėra viena bendrija ar monofilinė grupė. Panaši jų forma ir ekologinis gyvenimo būdas yra konvergentinės evoliucijos pavyzdys: skirtingose filogenetinėse eilėse nepriklausomai atsiranda panašios morfologijos ir elgsenos sprendimai.

Taksonominės grupės, dažnai vadinamos „jūros šliužais“

  • Heterobranchia — platus hertobranchų kladas, į kurį patenka daug įvairių „jūros šliužų“ grupių.
    • Nudibranšai: dvišalės simetrijos būrys, gerai žinomi dėl ryškių spalvų, iššokančių odos darinukų (cerata) ir dažnai cheminės gynybos. Kai kurie nudibranchai kaupia ar „vagia“ priešų nuodus ar medžiagas — pvz., pasisavina medžiagas iš medūzų ar ciklidų, kad apsaugotų save nuo plėšrūnų.
    • Sacoglossa — heterobranchinių jūros sraigių grupė, kuri užsiima kleptoplastika: jos pašalina ir pasilieka fotosintetiškai aktyvius augalų plastidus iš dumblių. (Originali frazė: Sacoglossa - heterobranchinių jūros šliužų ir sraigių, kurie užsiima kleptoplastika ("vagia" plastidus), būrys. Jie minta dumbliais ir pasilieka chloroplastus savo reikmėms.)
    • Opistobranchai — senojo taksonominio vartojimo terminas (dabar dažniau laikomas tik neoficialiu ženklu), dažnai apimantis vieną arba kelias jūros šliužų grupes; molekuliniai tyrimai parodė, kad šis darinys yra Polifiloidinis (neformuoja vienos kilmės linijos).
      • Jūrų angelai (angl. cliones) — opistobranšiniai pilvakojai iš Gymnosomata būrio, pelaginiai plėšrūs organizmai be išorinės kiauto.
      • Jūriniai kiškiai (sea hares) — dažniausiai priklauso Aplysiidae šeimai; tai vidutinio arba didelio dydžio augalėdžiai jūriniai pilvakojai, kurių kūnas gali išskirti tamsią gynybinę skystį.
      • Cephalaspidea (bubble snails) — opistobranchiniai pilvakojai, dažnai turintys sumažintą arba vidinį kiautą ir gyvena dugne arba tarp dumblių.
  • Onchidiidae: oru kvėpuojančių (pulmonuotų) jūros šliužų šeima, paplitusi intertidalinėse zonose; šie gyvūnai gali išeiti į paviršių ir kvėpuoti oru, o ne vandeniu.
    • Jūrų drugiai: pelaginių jūros sraigių grupė, kartais vadinama pteropodais. Pteropodai skirstomi į Thecosomata (su kiautu) ir Gymnosomata (be kiauto, pvz., jūrų angelai); gyvena atviroje jūroje ir gali turėti specializuotas plaukimo struktūras.

Morfologija, elgsena ir evoliucinės tendencijos

Daugelio „jūros šliužų“ bendri bruožai — plokščias arba cilindrinis kūnas, išorinio kiauto sumažėjimas arba jo nebuvimas, adaptacijos gyventi tarp dumblių, ant uolų arba pelaginėse zonose — yra pavyzdys to, kaip panašios ekologinės nišos lemia panašias formas skirtingose linijose. Atrodo, kad panašus jų augimo modelis — kai prarandamas sukimasis (t. y. vyksta dalinė arba pilna detorzija), atsiranda išryškinta dvišalė simetrija, sumažėja pilvakojų kiautas ir vystosi tam tikros mitybos bei gynybos strategijos — pilvakojams išsivystė keletą kartų.

Konvergencija pasireiškia įvairiomis formomis: kai kurie nudibranchai kaupia ir panaudoja priešų nuodus ar nematocistus, kiti — kaupia chloroplastus (kleptoplastika), dar kiti — vysto ryškias įspėjamąsias spalvas ar paslepiančias kamufliažo formas. Šie pavyzdžiai rodo, kad morfologinė ir elgesio įvairovė tarp „jūros šliužų“ susiformuoja reaguojant į panašius ekologinius spaudimus nepriklausomai nuo jų filogenetinės kilmės.

Pastabos apie taksonomiją ir mokslinius tyrimus

„Jūros šliužai“ nėra griežtai apibrėžtas taksonas — tai praktinis, dažnai morfologinėmis savybėmis grindžiamas terminas. Pastaraisiais dešimtmečiais molekulinės filogenetikos tyrimai nuolat keičia supratimą apie santykius tarp pilvakojų: daugelis anksčiau apjungtų grupių paaiškėja esant polifiletinėmis arba reikalingomis perskirstymo. Todėl tiek morfologiniai, tiek molekuliniai duomenys yra svarbūs, norint suprasti, kaip ir kodėl skirtingos linijos nepriklausomai įgavo „šliužo“ tipo kūno planą.

Trumpai: „jūros šliužai“ — patogus terminas apibūdinti kelias, evoliuciškai skirtingas pilvakojų grupes, kurios converguoja į panašias formas ir gyvenimo strategijas; kiekviena grupė turi savitų ekologinių adaptacijų ir įdomių evoliucinių istorijų, kurių tyrimai tebevyksta.