Jūrų gyvatės,

Aprašymas

Dauguma jūrinių gyvatės užauga iki 1,2-1,4 m dydžio, o kai kurios gali siekti 2 m ir daugiau. Hydrophis cyanocinctus siekia nuo 2,5 iki 3 m. Būdamos 1,8 m dydžio, jos pasiekia maždaug 0,8 -1,3 kg svorį. Dažniausiai patelės būna didesnės už patinus.

Visos jūrinės gyvatės turi irklus primenančias uodegas, o daugelio jų kūnas yra suspaustas į šonus - jos šiek tiek panašios į ungurius. Tačiau, kitaip nei žuvys, jos neturi žiaunų ir turi reguliariai išlipti į paviršių kvėpuoti. Nepaisant to, jos yra vieni iš labiausiai vandeniu kvėpuojančių stuburinių gyvūnų. Šiai grupei priklauso rūšys, turinčios vienus stipriausių nuodų iš visų gyvių. Vienos jų yra švelnios ir kanda tik išprovokuotos, kitos - daug agresyvesnės.

• Visos gyvatės yra geros plaukikės, tačiau tik tikros jūrų gyvatės visą gyvenimą gyvena vandenyne. Jos ne tik ten gyvena, bet ir maitinasi, o jauniklius augina vandenyje. Dauguma jų apskritai negali gyventi sausumoje. Jei audra ar stiprios srovės jas išstumia į sausumą, jos negali judėti. Jūrų gyvatės neturi žvynų (specialių žvynelių ant gyvatės pilvo, kurie padeda joms sukibti su žeme ir šliaužti ja), todėl jei jūros gyvatė atsiduria paplūdimyje, ji negali šliaužti atgal į jūrą. Jūrų gyvatės turi irklo formos uodegą. Turėdama uodegą gyvatė gali gerai plaukti.

Jūrų gyvatės turi specialias šnerves, kurios gali užsidaryti, kai paneria po vandeniu, ir atsidaryti, kai pakyla kvėpuoti, panašiai kaip banginio pūtimo anga (mokslininkai tai vadina vožtuvinėmis šnervėmis). Šnervės yra aukštai ant galvos, todėl visa gyvatė gali būti po vandeniu, kai pakyla kvėpuoti. Ieškodama maisto jūros gyvatė gali ilgai išbūti po vandeniu. Tam jūrinės gyvatės išsivystė vieną plaučių sistemą, kuri yra beveik tokio pat ilgio kaip visas kūnas.

Dauguma jūrinių gyvatės gali kvėpuoti per odą. Tai neįprasta ropliams, nes jų oda paprastai būna stora ir žvynuota. Eksperimentai su juodai geltona jūrine gyvate Pelamis platurus (pelaginė rūšis) parodė, kad ši rūšis tokiu būdu gali gauti apie 20 % deguonies, todėl gali nardyti ilgiau.

Kaip ir kiti sausumos gyvūnai, prisitaikę gyventi jūros aplinkoje, jūrų gyvatės praryja gerokai daugiau druskos nei jų giminaičiai, gyvenantys sausumoje. Taip nutinka dėl jų mitybos ir kai jos netyčia nuryja jūros vandenį. Paukščių ir roplių inkstų funkcija per silpna, kad pašalintų pakankamai druskos. Paukščiai, pavyzdžiui, pingvinai, druską šalina per nosies liaukas. Galapagų salų jūrinės iguanos naudoja tą patį mechanizmą. Jūrų vėžliai turi ašarų liaukas, kurios leidžia jiems gaminti labai sūrias ašaras. Tačiau jūrų gyvatės po liežuviu ir aplink jį esančios liaukos leidžia joms išstumti druską liežuviu.

Geltonplaukis jūrinis kraitas, Laticauda colubrina

Venom

Natūrali funkcija

Dauguma jūrų gyvatės minta žuvimis, ypač unguriais. Įkandus pastarosios sustingsta ir miršta per kelias sekundes. Viena rūšis pirmenybę teikia moliuskams ir vėžiagyviams, pavyzdžiui, krevetėms. Kai kurios rifuose gyvenančios rūšys turi mažą galvą ir ploną kaklą, todėl gali ištraukti mažus ungurius iš minkšto dugno, kuriame jie slepiasi.

Nuodų poveikis žmonėms

Pelamis platurus turi stipresnių nuodų nei bet kuri kita Kosta Rikoje gyvenanti sausumos gyvatė. Ši gyvatė labai paplitusi vakarinės Kosta Rikos pakrantės vandenyse. Nepaisant to, pranešimų apie žmonių mirtis gauta nedaug. Nepaisant to, su visomis jūrinėmis gyvatėmis reikia elgtis labai atsargiai.

Įkandimo metu suleidžiamas tik nedidelis nuodų kiekis. Iš pradžių nuodų sukelti simptomai gali atrodyti nežymūs. Paprastai patinimas būna nedidelis arba jo nebūna, o netoliese esantys limfmazgiai pažeidžiami retai. Svarbiausi simptomai yra greitas skeleto raumenų audinio irimas ir paralyžius. Ankstyvieji simptomai yra galvos skausmas, storas liežuvis, troškulys, prakaitavimas ir vėmimas. Simptomai, kurie gali pasireikšti praėjus nuo 30 min. iki kelių valandų po įkandimo, yra bendras viso kūno raumenų skausmas, sustingimas ir jautrumas. Vėliau pasireiškia kitiems elapidų priepuoliams būdingi simptomai: progresuojantis raumenų paralyžius. Rijimo ir kvėpavimo raumenų paralyžius gali būti mirtinas. Po trijų-aštuonių valandų kraujo plazmoje gali pradėti ryškėti mioglobinas. Tai raumenų irimo rezultatas. Dėl jo šlapimas gali tapti tamsiai rausvos, rudos ar juodos spalvos ir galiausiai sukelti inkstų nepakankamumą. Po šešių-dvylikos valandų dėl sunkios hiperkalemijos gali sustoti širdis. Hiperkalemija taip pat yra raumenų irimo rezultatas.

• Užpultą žmogų gali pykinti, vemti, jam gali būti storas liežuvis, sunku kalbėti ir ryti, regėjimas gali būti neryškus, jis gali jausti silpnumą, tirpimą ar sustingimą.
• Sunkesni simptomai gali pasireikšti paralyžiumi, akių vokų kritimu, tamsiai rudu šlapimu, žandikaulių sąstingiu, kvėpavimo pasunkėjimu, lūpų ir liežuvio mėlyne. Kartais gali ištikti mirtis.