Lopatinės varlės – tai devynios Hemisus genties varlių rūšys. Tai vienintelė Hemisotidae šeimos gentis. Jos aptinkamos atogrąžų ir subtropikų Afrikoje į pietus nuo Sacharos, paprastai gyvenančios smėlingose ar lengvoje dirvoje, pievose, miškų pakraščiuose ir žemės ūkio paskirties teritorijose. Kai kurios rūšys turi plačią arealą, kitos yra lokalios ir mažiau ištirtos.

Išvaizda ir adaptacijos kasimui

Lopatinės varlės yra vidutinio dydžio – daugumos rūšių kūno ilgis svyruoja nuo kelių centimetrų iki maždaug 8 cm. Jų kūnas yra apvalus, kompaktiškas, su trumpomis kojomis. Galva yra nedidelė ir siaura, o nosis – sutvirtėjusi, dažnai į viršų atsukta, sudaranti savotišką „lopatėlės“ formą, todėl šių varlių lietuviškas vardas yra tikslus. Oda dažniausiai lygi, rudos, raštuotos ar margos spalvos, leidžiančios gerai maskuotis dirvoje ir tarp sausringų augalų.

Elgsena ir kasymosi ypatumai

Lopatinės varlės yra grynai kasinės (fossorialinės) – didžiąją gyvenimo dalį praleidžia požemiuose. Skirtingai nei daugelis kitų kasytojų varlių, jos kasa galva į priekį, naudodamos sutvirtintą snukį kaip kasimo įrankį. Kojos trumpos, tačiau jos irgi padeda stumti žemę bei prilaikyti kūną tunelio sienelėse. Dėl šio būdo jos gali greitai užsikasti, pasislėpti nuo plėšrūnų ir išvengti nepalankių oro sąlygų.

Veisimasis ir vystymasis

Lopatinės varlės yra žinomos dėl neįprasto veisimosi elgesio. Patinas dažnai užsikabina prie patelės amplekso būsenoje, o patelė kasa požeminę kamerą, kurioje dedami kiaušinius. Patinas gali išeiti iš tunelio, o patelės lieka su kiaušiniais arba juos prižiūri tol, kol palankios sąlygos leidžia perkelti juos į vandenį. Lietui iškritus ir susidarius laikiniems vandens telkiniams, patelė dažnai iškopia link vandens arba nukelia kiaušinius į vandenį, kur išsivysto ikrai ir vėliau — tarnos (lašiukai). Vėliau vyksta metamorfozė ir jaunos varlytės pereina prie gyvenimo pagrindinėje buveinėje. Kai kurios rūšys gali išbūti be atviros vandens telkinio trumpo laikotarpio, kol lietūs susidaro.

Mityba ir plėšrūnai

Lopatinės varlės minta įvairiais mažais bestuburiais — sliekais, vabzdžiais (pvz., skruzdėlėmis, vabalais), vikšrais ir kitomis sritimis, kurias gali sulaikyti liežuviu arba suėsti tiesiai žemėje. Jas gali medžioti įvairūs plėšrūnai: ropliai, paukščiai, smulkūs žinduoliai ir didesnės vabzdžiaėdės rūšys. Pagrindinė gynyba – greitas patekimas po žeme ir maskuotė.

Buveinės, grėsmės ir apsauga

Nors kai kurios lopatinių varlių rūšys yra gausesnės ir laikomos ne tokiais pažeidžiamos, daugelis jų populiacijų kenčia nuo buveinių praradimo, intensyvios žemdirbystės, cheminės taršos, drenažo ir klimato kaita su kaitos drėgmės režimu. Dėl požeminio gyvenimo daugelis rūšių yra menkai ištirtos, todėl jų apsaugos statusas kartais priskiriamas „duomenų trūkumo“ kategorijai. Tyrimai ir stebėjimai padeda įvertinti jų paplitimą ir reikalingas apsaugos priemones.

Lopinės varlės kaip naminiai gyvūnai

Kai kurios Hemisus rūšys kartais laikomos kaip naminiai gyvūnai. Jos reikalauja specialių sąlygų: gilaus, drėgno ir laisvai kasomo substrato (pvz., miško durpių su smėliu), stabilios temperatūros ir vidutinės drėgmės. Svarbu užtikrinti hermetišką terariumą (kad varlės nepaspruktų į požiūrį), povandeninį dubenėlį arba drėgną zoną ir tinkamą maistą (gyvieji vabalai, sliekai). Rekomenduojama pirkti tik iš teisėtų, atsakingų tiekėjų arba veisėjų — laukinių individų surinkimas gali būti reguliuojamas arba kenkti natūralioms populiacijoms.

Apibendrinant, lopatinės varlės yra specializuotos kasinės varlės, gerai pritaikytos gyvenimui po žeme ir turinčios įdomų, kartais retesnį veisimosi elgesį. Dėl jų paslaptingumo ir prieraišumo požeminėms buveinėms jos išlieka patrauklios tiek mokslininkams, tiek herpetologų mėgėjams.