Spitzerio kosminis teleskopas – infraraudonasis NASA teleskopas (2003–2009)
Spitzerio kosminis teleskopas (2003–2009) – NASA infraraudonasis teleskopas, atskleidęs dulkių diskus, žvaigždžių formavimąsi ir tolimas galaktikas už regimosios šviesos ribų.
Spitzerio kosminis teleskopas – 2003 m. NASA į kosmosą paleistas teleskopas, skirtas stebėti dangaus objektus infraraudonąja šviesa. Tai ketvirtasis teleskopas pagal Didžiųjų observatorijų programą (pirmasis buvo Hubble'o kosminis teleskopas). Skirtingai nei Hubble'as, Spitzeris neskriejo aplink Žemę – jis įėjo į Saulę sekančią, žemės orbitalę primenančią trajektoriją (Earth-trailing heliocentric orbit), skriejo aplink Saulę ir palaipsniui tolino nuo Žemės. Hubble'o kosminis teleskopas daugiausia fotografuoja regimąją šviesą, o Spitzeris – ilgesnių bangų infraraudonąją spinduliuotę, kuri leidžia atskleisti šaltus objektus ir protingesnę dulkių bei dujų fiziką kosmose.
Kaip Spitzeris veikė (2003–2009)
Teleskopas buvo pavadintas astronomo Lymano Spitzerio garbei. Jis buvo paleistas 2003 m. ir pradžioje veikė kryogeninėje fazėje: visa įranga buvo aušinama skysčiu helio (superfluidiniu kriogeniniu helio) tam, kad būtų galima stebėti labai silpną ir šaltą infraraudonąją šviesą. Pirminis misijos planas numatė maždaug 2,5 metų veikimą, tačiau dėl efektyvaus dizaino ir taupaus helio naudojimo misija tęsėsi gerokai ilgiau – praktiškai iki 2009 m., kai baigėsi kriogeninio aušinimo atsargos. Po to prasidėjo vadinamoji „šiltoji“ (warm) fazė: kai kurios Spitzerio kamerų dalys vis dar galėjo veikti aukštesnėje temperatūroje ir toliau rinko vertingus duomenis.
Pagrindiniai techniniai duomenys
- Aukštis šviesolaidinis teleskopas su apie 0,85 m skersmens pagrindiniu veidrodžiu.
- Skuriausios bangos: Spitzeris dengė maždaug 3–180 mikrometrų intervalą (skirtingi instrumentai veikia skirtinguose bangaų diapazonuose).
- Pagrindiniai instrumentai (kriogeninėje fazėje): IRAC (Infrared Array Camera), IRS (Infrared Spectrograph) ir MIPS (Multiband Imaging Photometer for Spitzer), kurie leido atlikti tiek vaizdinius, tiek spektrinius tyrimus įvairiuose infraraudonosios srities ruožuose.
- Orbita: žemę sekančioji heliocentrinė orbita, kuri sumažino Žemės šiluminį triukšmą ir sudarė palankesnes sąlygas jautriems infraraudoniesiems stebėjimams.
Svarbiausi mokslo rezultatai (2003–2009)
Per kriogeninę misijos fazę (2003–2009) Spitzeris atliko daug reikšmingų atradimų ir leido žymiai pagilinti supratimą apie įvairius astronominius reiškinius:
- Tyrinėjo žvaigždžių formavimąsi: užfiksavo šiltą dulkėtą aplinką jaunuose žvaigždžių kūnuose ir aiškino, kaip susiformuoja protostariniai diskai.
- Studijavo protoplanetinius ir liekanų (debris) diskus aplink kitas žvaigždes – tai svarbu planetų formavimosi supratimui.
- Stebėjo egzoplanetų atmosferas: infraraudonieji stebėjimai leido nustatyti temperatūras ir atmosferų savybes atliekant, pavyzdžiui, tranzitinius ir antrinius užtemimus.
- Atrado ir aprašė šaltus objektus, tokius kaip rudi nykštukai ir tolimi, dulkėti galaktiniai regionai, kurių regimoji šviesa yra užblokuota.
- Tyrė tolimas, dulkėtas žvaigždžių formavimo galaktikas ir ankstyvąją Visatos evoliuciją, naudodamas infraraudonąją spinduliuotę, kuri geriau prasiskverbia pro dulkių obskūraciją.
- Teikė svarbius duomenis apie tarpžvaigždinę terpę, kometų branduolius ir Saulės sistemos objektus, kurie spinduliuoja arba atspindi infraraudonąją šviesą.
Po kriogeninės fazės
Nors 2009 m. baigėsi helio atsargos ir klasikine prasme kryogeninėmis sąlygomis Spitzerio veikla pasibaigė, kai kurie jo instrumentai išliko naudingi ir vėlesnėse misijos fazėse. „Šiltoji“ fazė leido toliau atlikti jautrius infraraudonuosius stebėjimus trumpesnio bangos ilgio ruože (pavyzdžiui, naudojant IRAC instrumentą pirmuose kanaluose), ir šių duomenų analizė tęsėsi metais po 2009 m., duodama papildomą vertę astronomijos tyrimams.
Spitzeris paliko reikšmingą paveldą – tiek mokslinius duomenis, tiek techninius sprendimus, kurie tapo pamatu vėlesniems infraraudoniesiems teleskopams bei misijoms. Jo rezultatai padėjo geriau suprasti, kur ir kaip formuojasi žvaigždės ir planetos bei kaip atrodo Visata ilgesnėmis nei regimosios šviesos bangomis.
Atradimai
Spitzerio kosminiu teleskopu pavyko pamatyti labai geras detales. "Spitzer" buvo pirmasis teleskopas, kuriuo buvo galima pamatyti ekstrasolinių planetų (planetų, esančių už Saulės sistemos ribų) šviesą. Be to, juo buvo galima pamatyti kai kurias iš pirmųjų visatos žvaigždžių, kurios, kaip manoma, atsirado praėjus vos 100 mln. metų po Didžiojo sprogimo.
Andromedos galaktikos (M31) nuotrauka, kurią 2004 m. padarė "Spitzer".
Ieškoti