Stovintieji akmenys (menhirai) — megalitų apibrėžimas ir istorija
Stovintieji akmenys (menhirai) — megalitų apibrėžimas, kilmė ir paslaptys: nuo neolito ritualų iki archeologinių radinių Vakarų Europos ir pasaulio paveldų.
Stovintieji akmenys arba menhyrai yra dideli akmenys, pastatyti vertikaliai į žemę. Juos nuo neolito laikotarpio statė įvairios bendruomenės, ypač Britų salose ir Bretanėje, tačiau menhyrų randama ir kitose Europos, Afrikos bei Azijos vietose.
Apibrėžimas ir pagrindinės formos
Menhyrai gali būti pavieniai stulpai arba sudaryti iš grupių: eilės, ratai, ovalai, pasagos ar net didžiulės akmeninės sankaupos. Dydžiai labai skiriasi – nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių metrų aukščio ir svaros tonomis. Formos dažniausiai yra nelygios, siaurėjančios į viršų arba primenančios stačiakampius arba nepriklausomas uolas.
Laikotarpis ir datavimas
Dažniausiai menhyrų statybos datos siejamos su laikotarpiu maždaug nuo 4000 m. pr. m. e. iki 1500 m. pr. m. e., nors kai kurie paminklai gali būti ir vėlesni. Nustatyti tikslų menhyrų amžių sudėtinga, nes jie dažnai neturi organinių liekanų. Pastaraisiais dešimtmečiais pažanga technikose, tokiuose kaip Radiokarboninio datavimo ir medžių žiedų kalibravimo, leido geriau suprasti jų statybos laiką ir kontekstą. Kai kuriuose paminkluose rastos užkasytoje žemėje randamos keramikos ir kiti radiniai padeda susieti tam tikras vietas su kultūromis, pavyzdžiui, vadinamąja "Beakerių kultūrai" arba beikerių tauta.
Geografinis paplitimas
Menhyrų yra visame pasaulyje, tačiau daugiausia jų aptinkama Vakarų Europoje. Ypač gausu tokių paminklų Britų salose – tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Airijoje) – ir Bretanėje. Šiuose regionuose iš viso užregistruota dešimtys tūkstančių megalitinių statinių.
Konstrukcija ir statybos metodai
Kaip senovės žmonės kilnojo ir statė tokius masyvius akmenis – tebėra dalis archeologinių tyrimų klausimų. Siūlomi metodai apima:
- akmenų transportavimą ant medinių ritinių ar ratais primenančių konstrukcijų;
- traukimą su virvėmis ir medinėmis rogėmis, naudotojams padedant stumti ant lubų ar purvų;
- vandens kelių ir plūduriuojančių platformų naudojimą ilgesniems pervežimams;
- duobių ir ramų statymą bei akmenų užkasimą į paruoštas ertmes, vėliau užpildant aplinkinius sluoksnius, kad akmuo išliktų vertikalus.
Funkcijos ir kultūrinė reikšmė
Nors daugelis funkcijų lieka spėjimų srityje dėl rašto trūkumo, archeologai ir antropologai siūlo keletą pagrindinių paskirčių:
- ritualinė ar religinė – menhyrai galėjo žymėti šventąsias erdves arba būti apeigų dalimi;
- astronominės orientacijos – kai kurie akmenys ir akmenų grupės rodo solsticių ar kitų astronominių įvykių orientaciją, padėdami vietiniams gyventojams sekti metų laikus;
- socialinė ir politinė reikšmė – tokie paminklai galėjo žymėti bendruomenės tapatybę, žemių ribas arba būtinybę parodyti grupės techninę galią;
- laidojimo ir atminimo vietos – kai kurie megalitiniai kompleksai apima laidojimo kameras ar atminimo žymes mirusiems.
Archeologiniai kontekstai
Menhyrai dažnai randami kartu su kitais megalitiniais statiniais: dolmenais (laidojimo akmeniniais kambariais), kromlechais ir hendžais – žemės darbais formuojamais ratais ar grioviais. Kai kuriose vietovėse išlikusios medinių hengų liekanos rodo, kad prieš statant akmenis galėjo būti medinės ritualinės konstrukcijos.
Tyrimai ir žinomi pavyzdžiai
Archeologiniai kasinėjimai ir modernios datavimo metodikos daugelyje vietų atrado keraminius dirbinius, kaulus ir kitus radinius, leidžiančius susieti menhyrus su plačiomis neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus kultūromis. Iš žinomų kompleksų galima paminėti:
- Carnac (Bretanėje) – viena didžiausių stovinčių akmenų sankaupų Europoje;
- Callanish (Škotija) – menhyrų rinkinys su astronominiu išdėstymu;
- Avebury (Anglija) – didelis akmenų ratas, dalis plataus megalitinio komplekso;
- Stounhendžo ir aplinkinės vietovės – nors pats Stounhendžas yra sudėtingesnis megalitinis kompleksas, šalia jo aptinkami ir mediniai paminklai, pvz. Vudhendžas (Woodhenge), esančios Viltšyre, Anglijoje, už maždaug 2 mylių (3,2 km) į šiaurės rytus nuo Stounhendžo.
Išvados ir tolesni tyrimai
Menhyrų tyrimai jungia įvairias disciplinas: archeologiją, geologiją, etnologiją ir astronomiją. Nors daug kas jau paaiškinta, lieka daug klausimų apie jų statybos technikas, socialinę reikšmę ir tikslią chronologiją. Nauji radiniai, pažangios datavimo metodikos ir skaitmeniniai tyrimai (pvz., geofiziniai tyrimai ir 3D skenavimas) toliau suteikia naujos informacijos apie šiuos įspūdingus praeities paminklus.
Piktų stovintis akmuo, Aberlemno, Škotija
Ardgroom akmenų ratas, Airija
Géant du Manio - 6,5 m aukščio menhiras Karnake, Bretanėje.
Kalanišo stovintys akmenys Išoriniuose Hebriduose
Istorija
Beveik nieko nežinoma apie menhyrus stačiusių žmonių socialinę organizaciją ar religinius įsitikinimus. Nėra net jų kalbos pėdsakų. Žinome, kad jie laidojo savo mirusiuosius, mokėjo auginti javus, ūkininkauti, gaminti keramiką, akmeninius įrankius ir papuošalus. Kai kurie naujausi Bretanės megalitų tyrimai rodo, kad jų kilmė yra daug senesnė, galbūt prieš šešis-septynis tūkstančius metų. Šiuo metu tai nėra visuotinai pripažįstama.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra stovintys akmenys?
A: Stovintys akmenys, dar vadinami menhirais, yra dideli akmenys, vertikaliai įkalti į žemę.
K: Kada jie buvo pastatyti?
A: Juos pastatė neolito žmonės Britų salose ir Bretanėje tarp 4000 m. pr. m. e. ir 1500 m. pr. m. e.
K: Kokia jų paskirtis?
A.: Paprastai manoma, kad jie buvo skirti praktiniams tikslams (susirinkimų vieta) ir apeigoms ar religijai.
K: Kur jų galima rasti?
A: Menhirų galima rasti visoje Europoje, Afrikoje ir Azijoje, tačiau daugiausiai jų yra Vakarų Europoje, ypač Britų salose (Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje) ir Bretanėje. Šiose vietovėse yra apie 50 000 megalitų.
Klausimas: Iš kur žinome, kada jie buvo pastatyti?
Atsakymas: Stovinčius akmenis paprastai sunku datuoti, tačiau po kai kuriais iš jų Vakarų Europoje rasta keramikos, siejančios juos su beikerių tauta. Radiodanglies datavimas ir medžių žiedų kalibravimas taip pat prisidėjo prie mūsų žinių apie jų atsiradimo laiką.
Klausimas: Ar stovintys akmenys visada yra pavieniai akmenys?
Atsakymas: Ne, kartais jie būna grupėmis, sudarančiomis apskritimus, linijas ar pasagos formos darinius, kurie vadinami megalitiniais paminklais. Šiose vietose dažnai būna laidojimo kameros, naudojamos senovinėms religinėms apeigoms.
K: Ar Vudhendžas yra hendžo formacijos pavyzdys?
Atsakymas: Taip, Vudhendžas - tai hendžas ir medinis ratas, esantis už 2 mylių (3,2 km) į šiaurės rytus nuo Stounhendžo, Stounhendžo pasaulio paveldo vietovėje Viltšyre, Anglijoje.
Ieškoti