Karnako akmenys (Bretanė) – didžiausia pasaulyje megalitų rikiuotė
Karnako akmenys (Bretanė) – didžiausia pasaulyje megalitų rikiuotė: atraskite 3 000+ neolito menhirų, dolmenų ir senovės paslaptis. Sužinokite daugiau apie šią unikalią archeologinę vietą.
Karnako akmenys yra didžiausia pasaulyje megalitinių stovinčių akmenų kolekcija. Daugiau kaip 3 000 priešistorinių stovinčių akmenų buvo iškalti iš vietinių uolienų (dažniausiai granito ir gneiso) ir pastatyti ikikeltinių Bretanės gyventojų. Šios menhirių eilės ir kiti akmenų komplektai sudaro vieną labiausiai įspūdingų neolito laikų kraštovaizdžių Europoje.
Akmenys buvo pastatyti neolito laikotarpiu, tikriausiai apie 3300 m. pr. m. e., tačiau kai kurie iš jų gali būti net 4500 m. pr. m. e. senumo. Akmenys randami keliose neolito vietose aplink Prancūzijos Karnako kaimą Bretanėje. Tarp jų yra ilgos akmenų eilės (alignments), žinomi Ménec, Kermario ir Kerlescan kompleksai, taip pat dolmenai, tumulai (kalvos, kapavietės) ir pavieniai menhirai. Šios skirtingos formos rodo, kad vietovė buvo naudojama įvairiais ritualiniais, laidojimo ir teritorijos žymėjimo tikslais.
Archeologinė prasmė ir teorijos
Nors tiksli akmenų paskirtis iki galo nenustatyta, archeologai siūlo kelias pagrindines hipotezes: akmenų eilės galėjo žymėti religinio kulto vietas, būti astronominių stebėjimų priemonėmis ar grandininėmis kapavietėmis. Tyrimai, įskaitant aerofotografiją, radijo anglies datavimą ir gruntinius tyrimus, palaiko idėją, kad vietovė evoliucionavo per ilgą laiką ir buvo naudojama skirtingų kartų bendruomenių. Dalis akmenų taip pat susiję su gretimaisiais kapinynais ir dolmenais, kas rodo ryšį su laidotinių praktikomis.
Istorija, naikinimas ir apsauga
Pastaraisiais šimtmečiais daugelis vietų buvo apleistos — dokumentuota, kad dolmenus, kurie buvo naudojami kaip avių prieglaudos, vištidės ar net krosnys. Kai kurie akmenys buvo pašalinti arba perstatyti kelių tiesimo, žemės ūkio ir statybų reikmėms, o dalis panaudota kaip statybinės medžiagos. Dėl to dalis kompleksų prarado savo originalią struktūrą. Objektų tvarkymas yra prieštaringai vertinama tema: istorinė „pritaikymo“ praktika kenkė archeologiniam kontekstui, o vėlesni apsaugos arba restauravimo darbai kartais keitė vietovių autentiškumą.
Nuo XIX a. pabaigos ir XX a. daug dėmesio skirta Karnako kompleksų tyrinėjimui ir išsaugojimui. Vietovė yra saugoma kaip istorinė vertybė, o archeologiniai tyrimai padeda geriau suprasti statybos laiką, akmenų kilmę ir jų tarpusavio ryšius.
Kaip lankyti ir ką pamatyti šiandien
Šiandien Karnako akmenys yra populiari turistinė vieta. Lankytojams siūlomos pažintinės trasos, informaciniai stendai ir gidų ekskursijos, kurios padeda susidaryti aiškesnį vaizdą apie vietos istoriją ir archeologiją. Dėl jautraus archeologinio konteksto dalis akmenų yra aptverta ar išdėstyta taip, kad apsaugotų nuo tolesnės žalos — lankytojams rekomenduojama gerbti draudimus lipti ant akmenų ar perkelti juos.
Karnake verta atkreipti dėmesį į įvairias struktūras: tiesias menhirų eiles, laidojimo kalvas, pavienius didžiulius monolitus ir mažesnius akmenų komplektus. Vietovės mastelis ir išsidėstymas leidžia suprasti neolito bendruomenių sudėtingumą ir jų santykį su kraštovaizdžiu.
Moksliniai tyrimai ir ateitis
Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai naudoja naujas technologijas — geofizinius tyrimus, 3D skenavimą, GIS analizę ir radiokarbono datavimą — kad tiksliau atstatytų vietovių istoriją ir funkcijas. Ateities tyrimai greičiausiai atskleis daugiau apie statymo technikas, akmenų transportavimo maršrutus ir socialinę struktūrą, kuri stovėjo už šio milžiniško megalitų parko.
Karnako akmenys yra ne tik archeologinė paslaptis, bet ir svarbi Bretanės kultūrinio paveldo dalis — tinkamai apsaugoti, jie gali tarnauti mokslui, švietimui ir tausiam turizmui.
Akmenys Kerlescano lygiagretėse
Meneko lygiadieniai - žinomiausia megalitinė vieta tarp Karnako akmenų.
Suderinimai
Yra trys pagrindinės akmenų eilių grupės - Ménec, Kermario ir Kerlescan, kurios kadaise galėjo sudaryti vieną grupę, bet vėliau buvo išskaidytos, nes akmenys buvo išvežti kitiems tikslams.
Ménec derinimas
Vienuolika susikertančių menhyrų eilių, besidriekiančių 1165 x 100 metrų (3822 x 328 pėdų). Abiejuose galuose yra galimai akmeninių ratų liekanos. Turizmo biuro duomenimis, vakariniame gale yra "kromlechas su 71 akmeniniu bloku", o rytiniame gale - labai suniokotas kromlechas. Didžiausi akmenys, maždaug 4 m aukščio, yra platesniame, vakariniame gale; vėliau akmenys išilgai lygiagretės tampa vos 0,6 m aukščio, o paskui vėl padidėja, artėjant prie kraštutinio rytinio galo.
Kermario (House of the Dead) suderinimas
Šis vėduoklės pavidalo išdėstymas pasikartoja šiek tiek toliau į rytus, Kermario lygumoje. Jį sudaro 1029 akmenys dešimtyje kolonų, maždaug 1300 m ilgio. Rytiniame gale esantis akmenų ratas, kuriame akmenys trumpesni, buvo aptiktas atlikus aerofotografiją.
"Kerlescan" derinimas
Mažesnė 555 akmenų grupė, esanti toliau į rytus nuo kitų dviejų objektų. Ją sudaro 13 linijų, kurių bendras ilgis yra apie 800 m, o aukštis - nuo 80 cm iki 4 m. Kraštutiniuose vakaruose, kur akmenys yra aukščiausi, yra akmenų ratas, kurį sudaro 39 akmenys. Šiaurėje gali būti dar vienas akmenų ratas.
Petit-Ménec trasos
Daug mažesnė grupė, esanti toliau į rytus nuo Kerlescano, priklausanti La Trinité-sur-Mer komunai. Dabar jie stovi miškuose, dauguma jų apaugę samanomis ir gebenėmis.
Tumuli
Yra keletas tumulų - žemės pylimų, supiltų virš kapo. Šioje vietovėje jie paprastai turi praėjimą, vedantį į centrinę kamerą, kurioje kadaise buvo laikomi neolito dirbiniai.
Saint-Michel
Sen Mišelio tumulas buvo pastatytas 5000-3400 m. pr. m. e. prieš Kristų. Jo pagrindas yra 125 x 60 m (410 x 197 pėdų) dydžio, o aukštis - 12 m (39 pėdų). Jam pastatyti prireikė 35 000 kubinių metrų (46 000 kubinių metrų) akmens ir žemės. Jos paskirtis buvo tokia pati kaip ir Egipto piramidžių: valdančiosios klasės narių kapavietė. Joje buvo įvairių laidojimo reikmenų, pavyzdžiui, 15 akmeninių skrynių, keramikos, papuošalų, kurių dauguma šiuo metu saugomi Karnako priešistorės muziejuje. Kapą 1862 m. iškasė Renė Gallesas (René Galles), iškasęs 8 m gylio vertikalias duobes. 1900-1907 m. jį kasinėjo ir Le Rouzicas, aptikęs kapą ir akmenines skrynias.
1663 m. viršuje buvo pastatyta koplyčia, kuri 1813 m. buvo perstatyta, o 1923 m. nugriauta. Dabartinis pastatas yra identiška 1663 m. koplyčios rekonstrukcija, pastatyta 1926 m.
Moustoir
Taip pat žinoma kaip Er Manė, tai 85 m ilgio, 35 m pločio ir 5 m aukščio kamerinė kapavietė. Jos vakariniame gale yra dolmenas, o rytiniame - dvi kapavietės. Netoliese yra nedidelis, maždaug 3 m aukščio menhiras. 47°36′43″N 3°03′39″W / 47.6119°N 3.0608°W / 47.6119; -3.0608
Dolmenai
Šioje vietovėje yra keletas dolmenų. Paprastai manoma, kad tai buvo kapai, tačiau rūgštus Bretanės dirvožemis suardė kaulus. Jie buvo pastatyti iš kelių didelių akmenų, kurie laikė "antkapį", o paskui palaidoti po žemės pylimu. Daugeliu atvejų piliakalnio nebėra, kartais dėl archeologinių kasinėjimų, ir likę tik dideli akmenys, kurie yra įvairios būklės.
- Er-Roc'h-Feutet: Netoli Madelaine koplyčios, į šiaurę. Turi visiškai uždengtą stogą.
- La Madelaine:47°37′15″N 3°02′54″W / 47.6208°N 3.0482°W / 47.6208; -3.0482 Didelis 12x5 m (39x16 pėdų) dydžio dolmenas su 5 m (16 pėdų) ilgio suskilusiu antkapiu. Pavadintas pagal netoliese esančią Chapelle de La Madelaine, kuri vis dar naudojama.
- Kercado: retas dolmenas, kurį vis dar dengia originalus pylimas. Į pietus nuo Kermario lygiagrečių jis yra 25-30 m pločio, 5 m aukščio, o jo viršuje yra nedidelis menhiras. Anksčiau 4 m (13 pėdų) atstumu apsuptas mažų menhirų ratu, pagrindinis praėjimas yra 6,5 m (21 pėdos) ilgio ir veda į didelę kamerą, kurioje rasta daugybė radinių, įskaitant kirvius, perlus, strėlių antgalius ir keramikos dirbinius. Jis buvo pastatytas apie 4600 m. pr. m. e. ir naudotas maždaug 3000 metų.
- Mané Brizil
- "Kerlescan": Išlikęs tik vienas akmuo. Jis supiltas rytų-vakarų kryptimi, į pietus nuo jo yra įėjimas per praėjimą.
- Kermarquer: Ant nedidelės kalvos, turi du atskirus kambarius.
- Mané-Kerioned (Piksijų piliakalnis arba Grotte de Grionnec): Trijų dolmenų grupė su unikaliu Bretanėje išdėstymu, kadaise uždengta pylimu. Dauguma dolmenų grupių yra lygiagrečios, o šios išdėstytos pasagos formos. Didžiausias iš trijų dolmenų yra rytuose, 11 metrų aukščio.
- Crucuno: "klasikinis" dolmenas su 40 tonų sveriančiu, 7,6 m aukščio akmeniu, kuris remiasi į maždaug 1,8 m aukščio stulpus. Iki 1900 m. jį jungė 24 m ilgio praėjimas.
Kiti dariniai
Yra keletas pavienių menhyrų ir bent vienas kitas darinys, kurie neatitinka pirmiau minėtų kategorijų.
Manio keturkampis
Akmenų išdėstymas, sudarantis didelio stačiakampio perimetrą. Iš pradžių buvęs "tertre tumulus" su centriniu piliakalniu, jis yra 37 m ilgio ir orientuotas į rytus nuo šiaurės rytų. Keturkampio plotis rytuose yra 10 m (33 pėdų), o vakaruose - tik 7 m (23 pėdų).
Manio milžinas
Netoli keturkampio yra vienas masyvus menhiras, dabar vadinamas milžinu. Daugiau kaip 6,5 m aukščio jį apie 1900 m. pastatė Zacharie Le Rouzicas ir iš jo atsiveria vaizdas į netoliese esantį Kerlescano lygiadienį. 47°36′12″N 3°03′22″W / 47.6034°N 3.056°W / 47.6034; -3.056
Manio "milžinas".
Manio keturkampio išdėstymas.
Crucuno dolmenas
Dolmenas Er-Roc'h-Feutet. Prie kiekvieno stovinčio akmens esantis užrašas skelbia, kad jis priklauso Prancūzijos valstybei.
"Kerlescan" derinimas
Sen Mišelio piliakalnis
Akmenys Kermario lygiagretėje
Kermario suderinimas
Ménec derinimas
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Karnako akmenys?
A: Karnako akmenys yra didžiausia pasaulyje megalitinių stovinčių akmenų kolekcija. Juos iškalė iš vietinių uolienų ir pastatė ikikeltiški Bretanės gyventojai neolito laikotarpiu, tikriausiai apie 3300 m. pr. m. e.
K: Kur jie yra?
A: Karnako akmenys yra keliose neolitinėse vietovėse aplink Prancūzijos Karnako kaimą Bretanėje.
K: Kiek jiems metų?
A: Akmenys buvo pastatyti tam tikru neolito laikotarpiu, tikriausiai apie 3300 m. pr. m. e., tačiau kai kurie gali būti net 4500 m. pr. m. e. senumo.
K.: Ką sudaro šie akmenys?
A.: Vietovėse yra akmenų eilės, dolmenai, tumulai ir pavieniai menhirai.
K: Kaip jos buvo tvarkomos pastaraisiais amžiais?
A.: Pastaraisiais amžiais daugelis vietovių buvo apleistos, pranešama apie dolmenus, kurie buvo naudojami kaip avių prieglaudos, vištidės ar net krosnys. Akmenys taip pat buvo pašalinti, kad būtų galima tiesti kelius, arba panaudoti kaip statybinės medžiagos.
K.: Kas šiose vietose kelia ginčų?
A: Šių vietų tvarkymas yra ginčytinas klausimas, nes pastaraisiais amžiais jos buvo apleistos ir naudojamos kitiems tikslams.
K: Ar dedamos pastangos jas apsaugoti?
A: Taip, yra pastangų jas apsaugoti, pavyzdžiui, vykdomi išsaugojimo projektai ir informavimo apie jų svarbą kampanijos.
Ieškoti