Lentelė (reljefo forma) — tai aukšta uolų arba kietųjų uolienų struktūra, kurią charakterizuoja plokščia viršūnė ir stačios arba beveik stačios šlaitų sienos. Ši reljefo ypatybė gali atsirasti dėl skirtingų geologinių procesų, todėl ją apibūdina keli specializuoti terminai — priklausomai nuo kilmės, masto ir uolienų sudėties.

Formavimosi būdai

Tuya (kartais rašoma „tuja“) susidaro per ugnikalnišką veiklą po ledynu arba storu ledo sluoksniu. Tokioje situacijoje lava išsiveržia po viršuje esančiu ledynu arba ledo danga, ištirpdo ledą ir telkiasi į konfigūruotą ertmę. Kai lava atvėsta ir sukietėja, lieka plokščias viršus, o kraštuose išlikusios beveik vertikalios sienos žymi ledinio apribojimo ribą.

Tepui — tai didelis stalo formos kalnas, dažniausiai sudarytas iš labai atsparios uolienos (dažnai smėlio akmens). Jei aplink jį esančios minkštesnės uolienos ilgainiui erozijos dėka suyra, atsparioji plokštė lieka kaip izoliuotas, plokščia viršūne pasižymintis masyvas. Tokie dariniai ypač gausiai pasitaiko Pietų Amerikos Gvianos aukštumose; garsiausias pavyzdys — Auyán-tepui, iš kurio teka Angel krioklio, kuris yra apie 19 kartų aukštesnis už Niagaros krioklį (vertikalus kritimas ≈ 979 m).

Kitokios plokščių viršūnių formos susidaro per lietaus, upių ir vėjo eroziją, jei viršuje yra kietesnė (atspari) uoliena, kuri saugo žemesnes sluoksnius. Tokiu būdu susiformuoja įvairaus dydžio ir masto dariniai: nuo didžiulių plokščiakalnių iki mažų, izoliuotų stulpinių.

Pagrindinės sąvokos ir pavyzdžiai

  • Tuya — poledinio ugnikalnio forma su plokščia viršūne.
  • Tepui — didelis plokščias viršus, dažnai smėlio akmens, su stačiais šlaitais; gausu endeminių augalų ir gyvūnų rūšių.
  • Mesa — plokščia viršūnė, paprastai platesnė nei butte, dažnai randama semiaridiškose zonose (pvz., JAV pietvakariuose).
  • Potrero — ispanų kilmės terminas, vartojamas apibūdinti mažesnėms, dažnai ganykloms pritaikytoms plokščių formų teritorijoms.
  • Butte — mažesnė nei mesa, izoliuota stalo formos kalvos forma su stačiais šlaitais.
  • Plateau (plokščiakalnis) — didelė, plokščia sritis, kuri gali užimti platų plotą ir būti kilusi tiek tektoninių, tiek erozinių procesų dėka.
  • Terasa — horizontali arba beveik horizontali paviršiaus pakopa; gali būti upinė, jūrinė arba tektoninė.
  • Stalo kalnas / stalo viršūnės kalva — bendriniai terminai, vartojami apibūdinti plokščia viršūne pasižyminčius kalnus ir aukštumas; kartais sinonimiškai vartojami su mesa arba plateau.

Stalo kalnas Pietų Afrikoje (Table Mountain) yra vienas žymiausių stalo formos reljefo pavyzdžių — tai plokščia viršūnė su stačiomis uolų sienomis, gerai matoma virš Keiptauno. Kiti garsūs pavyzdžiai — įvairios mesa ir butte formos Arizona ir Utaho kraštovaizdyje bei tepui masyvai Gvianos aukštumoje.

Reikšmė ir ekologija

Stalo formos kalnai dažnai turi specifines mikroklimato sąlygas ir ekosistemas: ant plokščių viršūnių gali išlikti izoliuotos augalų bendrijos su daugybe endeminių rūšių (ypač tepui atvejais). Geomorfologiškai jie padeda atskleisti uolienų sluoksnių atsparumo skirtumus ir erozijos istoriją.

Trumpai — „lentelė“ yra bendras terminas plokščia viršūne pasižyminčioms aukštoms uolų formacijoms; specifiniai pavadinimai (tuya, tepui, mesa, butte, plateau ir kt.) nurodo kilmę, dydį ir geologines ypatybes.