Erškėtis (osetis) — dygliuotų Asteraceae augalų apibrėžimas ir klasifikacija

Erškėtis (osetis) — dygliuotų Asteraceae augalų aprašymas ir klasifikacija: Cardueae gentys (Carduus, Cirsium, Onopordum), biologija, ekologinė reikšmė ir apsauga nuo žolėdžių.

Paprastasis erškėtis (kartais vadinamas ir osetis) — tai Asteraceae šeimai priklausanti žydinčių augalų grupė, kurių išskirtinis bruožas yra aštrūs dygliai. Dyglių dažnai būna visame augale — ant stiebo, lapų kraštų bei ant žiedų apsauginių plokštelių (involiukro). Tokie dygliuoti paviršiai saugo augalus nuo žolėdžių gyvūnų ir sumažina pažeidimų riziką.

Išvaizda ir morfologija

Erškėčiai paprastai turi:

• mėsingus arba plunksniškai pjautus lapus su aštriais dėsniais (dygliais) ant lapų pakraščių;
• gausias galvutes (capitulum) — typišką Asteraceae žiedyno formą, sudarytą iš daugybės smulkių žiedelių; dažniausiai žiedai yra vamzdiški ir violetinės, rausvos, baltos arba geltonos spalvos;
• involiukro plokšteles, kurios yra stačiai arba išsiveržiančios ir dažnai turi dyglius;
• akenas (vienu sėklu uždarus vaisius), dažnai su pūkuotu pappu — adaptacija vėjo sklaidai.

Svarbu atskirti terminus: techniniu požiūriu dyglys erškėčiuose dažnai yra išorinės odos (epidermio) išaugimas — prickle, o ne tikras spyglis ar kaulinė smaigštis; tai lemia jų trapumą ir forma.

Klasifikacija

Dažniausiai „osetis“ vartojamas kalbant apie gentis, priklausančias tribui Cynareae (sinonimas – Cardueae) šeimoje Asteraceae. Į šią grupę paprastai įtraukiamos tokios gerai žinomos gentys kaip Carduus, Cirsium ir Onopordum. Tačiau bendrinis pavadinimas „osetis/erškėtis“ vartojamas ir plačiau — įvairūs spygliuoti Asteraceae šeimos augalai gali būti vadinami osetais nepriklausomai nuo tikslinės taksonominės priklausomybės. Tokiu atveju osetai sudarytų polifiletinę (nevienalytę) grupę, t. y. gautųsi keli evoliuciniai šaknimis nesusiję dariniai, su panašia morfologija dėl konvergencijos.

Paplitimas ir buveinės

Erškėčiai paplitę daugiausia šiauriniame pusrutulyje — Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie auga įvairiose buveinėse: pievose, grioviuose, žemdirbystės laukuose, pakelėse ir nebenaudojamose žemėse. Kai kurios rūšys (pvz., Cirsium arvense, Carduus nutans) tampa invazinėmis svetimose teritorijose ir yra svarbūs laukų piktžolių objektai.

Ekologinė ir žmogaus reikšmė

• Erškėčiai teikia maistą ir nektarą vabzdžiams — bitėms, drugeliams ir kitiems bestuburiams, todėl yra svarbūs lokalioms ekosistemoms.
• Kai kurios rūšys naudojamos maistui (pvz., jauni lapai) arba tradicinei medicinai — pavyzdžiui, Silybum marianum (miltligė) naudojama kepenų sveikatai.
• Istoriškai ir kultūriškai erškėčiai turi simbolinę reikšmę — pavyzdžiui, erškėtrožė (Scotch thistle) yra Škotijos augalinė emblema, apie kurią sukasi įvairios legendos.
• Žemės ūkyje daugelis erškėtinių rūšių laikomos piktžolėmis, sumažinančiomis derlių ir sudarančiomis problemą pašarų gamyboje.

Pavojai ir kontrolė

Kontroliuoti erškėčius laukuose ir ganyklose galima mechaninėmis priemonėmis (raukinėjimas, kasimas), cheminėmis (herbicidai) arba biologinėmis priemonėmis (specializuoti vabzdžiai ar patogenai). Sėkminga kontrolė dažnai reikalauja nuoseklaus ir ilgalaikio požiūrio, nes dalis rūšių atželia iš šaknų ar plinta sėklomis per vėją.

Dažnai sutinkamos gentys ir rūšys

• Carduus — kartais vadinami „tikraisiais“ erškėtis;
• Cirsium — gausu rūšių, įskaitant pievų ir lauko erškėtis;
• Onopordum — pvz., Onopordum acanthium (kartais vadinamas Scotch thistle);
• Silybum marianum — pieno erškėtis, naudojamas medicinoje;
• kitos panašios gentys, kurioms bendrinis pavadinimas „osetis“ gali būti taikomas priklausomai nuo regiono ir kalbos vartosenos.

Apibendrinant: terminas „erškėtis“ arba „osetis“ apibūdina dygliuotus Asteraceae šeimos augalus, turinčius specifines apsaugines struktūras ir svarbų ekologinį bei kultūrinį vaidmenį, o taksonominis tikslumas reikalauja atsižvelgti į gentis ir tribus, prie kurių konkretus augalas priklauso.

Heraldika

Nuo Aleksandro III (1249-1286 m.) laikų erškėtis yra nacionalinis Škotijos herbas, o 1470 m. Jokūbo III išleistose sidabrinėse monetose jis buvo naudojamas. Jis yra Škotijos aukšto rango riterių ordino "Thistle Order" simbolis. Jis sutinkamas daugelyje Škotijos simbolių ir kaip kelių Škotijos futbolo klubų pavadinimas. Škotijos karūna vainikuotas eršketas yra septynių iš aštuonių Škotijos policijos pajėgų simbolis (išimtis - Šiaurės policija). Erškėtis taip pat yra Škotijoje, Edinburge, atsiradusios enciklopedijos "Encyclopædia Britannica" emblema. Karnegio Mellono universiteto herbe yra erškėtrožė.

Kilmė - Škotijos simbolis

Pasak legendos, įsiveržusi norvegų kariuomenė naktį bandė prasmukti į škotų kariuomenės stovyklą. Per šią operaciją vienam basam norvegui atsitiko nelaimė - jis žengė ant erškėčio, todėl ėmė šaukti iš skausmo ir taip perspėjo škotus apie šiauriečių užpuolikus. Kai kurie šaltiniai teigia, kad konkreti proga buvo Largso mūšis, kuris žymėjo Norvegijos karaliaus Hakono IV (Haakono Vyresniojo), kuris, kontroliuodamas Šiaurės salas ir Hebridus, kelerius metus vargino Škotijos karalystės pakrantę, pasitraukimo pradžią. Ginčijamasi, apie kurią erškėtrožių rūšį kalbama originalioje legendoje. Populiari šiuolaikinė vartosena pirmenybę teikia medvilniniam erškėtuogiui Onopordum acanthium, galbūt dėl jo įspūdingesnės išvaizdos, nors mažai tikėtina, kad jis viduramžiais augo Škotijoje; labiau tikėtina, kad tai būtų spygliuotasis erškėtis Cirsium vulgare, kuris Škotijoje yra gausi vietinė rūšis. Taip pat buvo pasiūlytos kitos rūšys, įskaitant nykštukinį erškėtuogį Cirsium acaule, muskusinį erškėtuogį Carduus nutans ir melancholiškąjį erškėtuogį Cirsium heterophyllum.

Škotijos erškėtrožė kaip heraldinis ženklelis.

Paieška pagal raidę