Patikima sistema (kalėjimas)

Aprašymas

Misisipės valstijos kalėjimas pastatytas 1901 m. Iš pradžių jis vadinosi Parchmano ferma. Pagal Misisipės įstatymus kalėjimas turėjo atsipirkti pats ir duoti valstybei pelno. Kitaip tariant, kalėjimas turėjo pats susimokėti už viską, ko jam reikėjo, ir uždirbti valstybei.

Iš esmės tai reiškė, kad Parchmanas buvo tarsi Misisipės valstijos įmonė. Tai buvo tarsi verslas, kuriame buvo naudojamas vergų darbas - valstija uždirbdavo pinigų, nors jai nereikėjo mokėti už nieką, įskaitant darbuotojų atlyginimus. Vienais metais "Parchman" Misisipės valstijai uždirbo 180 000 JAV dolerių, neskaičiuojant to, ką turėjo išleisti sau. Misisipės gubernatorius Džeimsas K. Vardamanas netgi sakė, kad kalėjimas buvo valdomas "kaip efektyvi vergų plantacija". Dėl to nukentėjo kitos vietos įmonės, kurios turėjo mokėti savo darbuotojams ir padengti kitas išlaidas.

Kalėjimo viršininkas visiškai kontroliavo kalėjimą. Niekas iš pašalinių žmonių niekada nebuvo atėjęs pasižiūrėti, kas vyksta. Todėl niekas už kalėjimo ribų nežinojo, koks iš tikrųjų buvo Parchmanas. Pavyzdžiui, 1911 m. laikraštis "New York Times" parašė straipsnį, kuriame sveikino Misisipės kalėjimų sistemą už tai, kad ji sugalvojo, kaip laikyti žmones kalėjime ir kartu uždirbti pinigų. Be to, kadangi į Parchmaną niekada nebuvo atvykę pašalinių žmonių, sąlygos ir piktnaudžiavimas kalėjime mažai keitėsi nuo jo atidarymo 1903 m. iki Gates prieš Collier bylos, kuri privertė jį pakeisti.

Kalėjime buvo maždaug 16 000 akrų (65 km²) geros dirbamos žemės. Kaliniai augino prekinius augalus (augalus, kuriuos kalėjimo pareigūnai galėjo parduoti ir taip užsidirbti pinigų), pavyzdžiui, medvilnę. Jie taip pat augino gyvulius.

Patikėtiniai kontroliuoja kalėjimą

1973 m. Parchmano kalėjime buvo apie 1900 kalinių. Du trečdaliai jų buvo juodaodžiai. Juodaodžiai ir baltaodžiai kaliniai buvo laikomi atskirai. Tačiau pagal Misisipės įstatymus kalėjimas galėjo samdyti ne daugiau kaip 150 darbuotojų, todėl kalėjimas per daug nekainavo. Tai reiškė, kad vienam darbuotojui teko maždaug 13 kalinių. Tiesiog neužteko darbuotojų, kad jie galėtų saugoti kalinius, priversti kalėjimą dirbti kiekvieną dieną, rūpintis ūkiu ir atlikti visus kitus reikalingus darbus.

Kadangi buvo labai mažai darbuotojų, kaliniai dirbo visus ūkio darbus. Be to, esant tokiam mažam sargybinių skaičiui, kaliniai daugiausia prižiūrėjo ir baudė kitus kalinius. Patikėtiniai taip pat atlikdavo didžiąją dalį dokumentų tvarkymo, kanceliarinio darbo ir valymo darbų. Iš esmės kalėjimo sistemai vadovavo patikėtiniai.

Piktnaudžiavimas kaliniais

Patikėtinių sistemoje vieni patikėtiniai turėjo daugiau galių nei kiti. Galingiausi buvo "patikimi šauliai". Jiems buvo leidžiama nešiotis šautuvus ir šaudyti į klaidas padariusius kalinius arba aplink juos. Kartais savo šūviais jie pataikydavo į juos. Jie plakdavo kalinius, kurie per dieną nesurinkdavo pakankamai medvilnės. Jie buvo atsakingi už kalinių barakus, laukus ir fermas. Jie galėjo skirti bausmes, taip pat galėjo siūlyti daugiau bausmių "specialioje bausmių zonoje".

Labai nedaug žmonių prižiūrėjo, ką darė patikimi šauliai. Pavyzdžiui, fermos juodaodžių kalinių stovyklas prižiūrėjo vienas baltasis seržantas. Jam pavaldūs juodaodžiai patikimi šauliai, atliekantys bausmes už žmogžudystes, nešiojo šautuvus ir užtikrino drausmę.

Kalėjimo darbas Parchmano ūkyje pagal patikimą sistemą. Į kiekvieną, kuris iškrypdavo iš rikiuotės, galėjo šaudyti "patikimas šaulys".

Sistemos pabaiga

Daugelį metų vyko protestai dėl Parchmano piktnaudžiavimo kalinių pilietinėmis teisėmis. Galiausiai pilietinių teisių advokatas Rojus Haberis pradėjo rinkti įrodymus apie piktnaudžiavimą. Keturi kaliniai, kurių advokatu buvo R. Haberis, federaliniam teismui pateikė ieškinį, kuriame teigė, kad sąlygos kalėjime buvo žiaurios ir neįprastos. Jie teigė, kad kalėjimo patikėtiniai tyčia kalinius bausdavo ir kankindavo skausmingai ir žeminančiai.

Jungtinių Valstijų apygardos teismas, o vėliau ir galingesnis Penktosios apygardos apeliacinis teismas tvirtai pritarė kaliniams. Abu teismai nusprendė, kad Parchmanas pažeidė kalinių konstitucines teises. Abu teismai nustatė, kad trestai kaliniams taikė įvairias žiaurias ir neįprastas bausmes, pvz:

• Muštynės
• Šaudymas į kalinius arba aplink juos, kartais pataikant į juos.
• Kalinių drabužių paėmimas
• ventiliatorių įjungimas į kalinius, kai jie buvo nuogi ir šlapi.
• Neduoti kaliniams maisto, čiužinių ar higienos reikmenų.
• kalinių prirakinimas antrankiais prie tvorų ar grotų
• Kalinių tramdymas gyvuliais
• priversti kalinius ilgai stovėti.
• nuteistųjų laikymas stresinėse padėtyse (skausmingose padėtyse).

Penktosios apygardos apeliacinis teismas įsakė Parchmanui nedelsiant nutraukti pasitikėjimo programą, kalėjimo rasinę segregaciją ir visus kitus žiaurius, neįprastus ir antikonstitucinius veiksmus.

Po teismo sprendimo kitos valstybės, kurios naudojo patikimą sistemą, taip pat turėjo jos nebenaudoti. Tarp šių valstijų buvo Arkanzasas, Alabama, Luiziana ir Teksasas. Tačiau kai kurios valstijos, pavyzdžiui, Teksasas, ir toliau naudojo "trusty" sistemas (pervadintas į "pastatų konkursus") iki 1980 m., kai federalinis teisėjas Williamas Wayne'as Justice'as byloje Ruiz v. Estelle, 503 F. Supp. 1265 (S.D. Tex. 1980), nurodė Teksasui nutraukti šios sistemos naudojimą.

Įprasta kalėjimo stovykla, kol teismai 1970-aisiais privertė kalėjimą statyti naują.

Susiję puslapiai

• Gates prieš Collier