Patikėtinių (trusty) sistema: Misisipės kalėjimai ir 1974 m. JAV sprendimas
Patikėtinių sistema Misisipės kalėjimuose: žiaurios praktikos, teisinių kovų ir 1974 m. JAV sprendimo, uždariusio „Trusty“, išsamus istorinis apžvalga.
Patikėtinių (trusty) sistema buvo praktika, kurią plačiai taikė Pietų valstijų kalėjimai, ypač Misisipės valstijos kalėjimas (žinomas kaip Parchman). Pagal šią sistemą tam tikriems kaliniams – vadinamiems „patikėtiniais“ – suteikdavo daugiau valdžios ir privilegijų už tai, kad jie vykdytų kalėjimo veiklą: saugotų kitus kalinius, dalintų maistą, prižiūrėtų darbų darymą ar net turėjo raktus ir ginklus. Tokiu būdu kalėjimo administracija sumažindavo išorinių civilinių pareigūnų poreikį ir eksploatavo pačius kalinius kaip tvarkos palaikytojus.
Kaip tai veikė ir kodėl kėlė problemų
Patikėtinių sistema suteikdavo tam tikriems nuteistiesiems teisę kontroliuoti ir baudžiamosios įstaigos kasdienybę. Iš pradžių tai laikyta praktiniu sprendimu trūkstant lėšų ar sargybinių, tačiau sistema greitai tapo terpėmis piktnaudžiavimams:
- Fiziniai smurto atvejai: patikėtiniai dažnai panaudodavo jėgą prieš kitus kalinius;
- Kankinimai ir pažeminimas: buvo taikomos žeminančios bausmės, prievarta ir kankinimo formos;
- Baime grįsta kontrolė: patikėtinių galios padidindavo bauginimo atmosferą ir trukdė teisingam elgesio kontrolei;
- Sisteminė diskriminacija: daugelyje įstaigų ši sistema buvo susijusi su rasine segregacija ir neteisingu elgesiu su mažumomis;
- Atsakomybės stoka: kai kaliniai vykdydavo saugos funkcijas, buvo sudėtinga užtikrinti atitinkamą priežiūrą ir aiškius atsakomybės mechanizmus.
Teisinis išaiškinimas — 1974 m. sprendimas
Dėl gausybės skundų ir bylinėjimosi federalinis teismas nagrinėjo patikėtinių sistemos teisėtumą. 1974 m. teismas priėmė sprendimą, kad pati sistema ir su ja susijusios praktikos prieštarauja Jungtinių Valstijų Konstitucijai, pirmiausia Aštuntajai pataisai, kuri draudžia žiaurias ir neįprastas bausmes. Dėl to teismai nurodė nutraukti patikėtinių tvarką ir vykdyti platesnes kalėjimų sąlygų reformas.
Pasekmės ir reforma
Sprendimas turėjo reikšmingą poveikį:
- buvo nutraukta teisė leisti kaliniams vykdyti pagrindines saugumo funkcijas be tinkamo priežiūros;
- įkalinimo įstaigos atsidūrė federalinės priežiūros akiratyje, reikalaudamos pokyčių dėl saugumo, sveikatos priežiūros ir kalinių teisių;
- po sprendimo daugelis praktikų, susijusių su kankinimu, fiziniu smurtu ir rasine diskriminacija, turėjo būti panaikintos arba reformuotos;
- ilgalaikėje perspektyvoje šis precedentinis bylos rezultatas prisidėjo prie platesnio kalėjimų sistemos teisių dokumentavimo ir teisinių standartų stiprinimo.
Istorinis kontekstas ir svarba
Patikėtinių sistema yra pavyzdys, kaip institucinis sprendimas, skirtas mažinti kaštus ar užtikrinti tvarką, gali virsti sisteminiu žmogaus teisių pažeidimu. Gates v. Collier ir su tuo susiję 1970–1980 m. teisiniai sprendimai parodė, kad kalinių teisės ir apsauga nuo žiauraus elgesio yra konstitucinės reikšmės klausimai, o ne vien administraciniai dalykai. Tai paskatino didesnį visuomenės ir teisinės bendruomenės dėmesį kalėjimų reformoms visoje šalyje.
Apibendrinant, patikėtinių (trusty) sistema — nors ir buvusi praktiška kai kuriomis sąlygomis — tapo platforma sisteminiam smurtui, neteisybei ir konstitucinių teisių pažeidimams. 1974 m. teismo sprendimas buvo svarbus žingsnis šių problemų sprendime ir kalinių teisių apsaugos stiprinime.
Aprašymas
Misisipės valstijos kalėjimas pastatytas 1901 m. Iš pradžių jis vadinosi Parchmano ferma. Pagal Misisipės įstatymus kalėjimas turėjo atsipirkti pats ir duoti valstybei pelno. Kitaip tariant, kalėjimas turėjo pats susimokėti už viską, ko jam reikėjo, ir uždirbti valstybei.
Iš esmės tai reiškė, kad Parchmanas buvo tarsi Misisipės valstijos įmonė. Tai buvo tarsi verslas, kuriame buvo naudojamas vergų darbas - valstija uždirbdavo pinigų, nors jai nereikėjo mokėti už nieką, įskaitant darbuotojų atlyginimus. Vienais metais "Parchman" Misisipės valstijai uždirbo 180 000 JAV dolerių, neskaičiuojant to, ką turėjo išleisti sau. Misisipės gubernatorius Džeimsas K. Vardamanas netgi sakė, kad kalėjimas buvo valdomas "kaip efektyvi vergų plantacija". Dėl to nukentėjo kitos vietos įmonės, kurios turėjo mokėti savo darbuotojams ir padengti kitas išlaidas.
Kalėjimo viršininkas visiškai kontroliavo kalėjimą. Niekas iš pašalinių žmonių niekada nebuvo atėjęs pasižiūrėti, kas vyksta. Todėl niekas už kalėjimo ribų nežinojo, koks iš tikrųjų buvo Parchmanas. Pavyzdžiui, 1911 m. laikraštis "New York Times" parašė straipsnį, kuriame sveikino Misisipės kalėjimų sistemą už tai, kad ji sugalvojo, kaip laikyti žmones kalėjime ir kartu uždirbti pinigų. Be to, kadangi į Parchmaną niekada nebuvo atvykę pašalinių žmonių, sąlygos ir piktnaudžiavimas kalėjime mažai keitėsi nuo jo atidarymo 1903 m. iki Gates prieš Collier bylos, kuri privertė jį pakeisti.
Kalėjime buvo maždaug 16 000 akrų (65 km2) geros dirbamos žemės. Kaliniai augino prekinius augalus (augalus, kuriuos kalėjimo pareigūnai galėjo parduoti ir taip užsidirbti pinigų), pavyzdžiui, medvilnę. Jie taip pat augino gyvulius.
Patikėtiniai kontroliuoja kalėjimą
1973 m. Parchmano kalėjime buvo apie 1900 kalinių. Du trečdaliai jų buvo juodaodžiai. Juodaodžiai ir baltaodžiai kaliniai buvo laikomi atskirai. Tačiau pagal Misisipės įstatymus kalėjimas galėjo samdyti ne daugiau kaip 150 darbuotojų, todėl kalėjimas per daug nekainavo. Tai reiškė, kad vienam darbuotojui teko maždaug 13 kalinių. Tiesiog neužteko darbuotojų, kad jie galėtų saugoti kalinius, priversti kalėjimą dirbti kiekvieną dieną, rūpintis ūkiu ir atlikti visus kitus reikalingus darbus.
Kadangi buvo labai mažai darbuotojų, kaliniai dirbo visus ūkio darbus. Be to, esant tokiam mažam sargybinių skaičiui, kaliniai daugiausia prižiūrėjo ir baudė kitus kalinius. Patikėtiniai taip pat atlikdavo didžiąją dalį dokumentų tvarkymo, kanceliarinio darbo ir valymo darbų. Iš esmės kalėjimo sistemai vadovavo patikėtiniai.
Piktnaudžiavimas kaliniais
Patikėtinių sistemoje vieni patikėtiniai turėjo daugiau galių nei kiti. Galingiausi buvo "patikimi šauliai". Jiems buvo leidžiama nešiotis šautuvus ir šaudyti į klaidas padariusius kalinius arba aplink juos. Kartais savo šūviais jie pataikydavo į juos. Jie plakdavo kalinius, kurie per dieną nesurinkdavo pakankamai medvilnės. Jie buvo atsakingi už kalinių barakus, laukus ir fermas. Jie galėjo skirti bausmes, taip pat galėjo siūlyti daugiau bausmių "specialioje bausmių zonoje".
Labai nedaug žmonių prižiūrėjo, ką darė patikimi šauliai. Pavyzdžiui, fermos juodaodžių kalinių stovyklas prižiūrėjo vienas baltasis seržantas. Jam pavaldūs juodaodžiai patikimi šauliai, atliekantys bausmes už žmogžudystes, nešiojo šautuvus ir užtikrino drausmę.
Kalėjimo darbas Parchmano ūkyje pagal patikimą sistemą. Į kiekvieną, kuris iškrypdavo iš rikiuotės, galėjo šaudyti "patikimas šaulys".
Sistemos pabaiga
Daugelį metų vyko protestai dėl Parchmano piktnaudžiavimo kalinių pilietinėmis teisėmis. Galiausiai pilietinių teisių advokatas Rojus Haberis pradėjo rinkti įrodymus apie piktnaudžiavimą. Keturi kaliniai, kurių advokatu buvo R. Haberis, federaliniam teismui pateikė ieškinį, kuriame teigė, kad sąlygos kalėjime buvo žiaurios ir neįprastos. Jie teigė, kad kalėjimo patikėtiniai tyčia kalinius bausdavo ir kankindavo skausmingai ir žeminančiai.
Jungtinių Valstijų apygardos teismas, o vėliau ir galingesnis Penktosios apygardos apeliacinis teismas tvirtai pritarė kaliniams. Abu teismai nusprendė, kad Parchmanas pažeidė kalinių konstitucines teises. Abu teismai nustatė, kad trestai kaliniams taikė įvairias žiaurias ir neįprastas bausmes, pvz:
- Muštynės
- Šaudymas į kalinius arba aplink juos, kartais pataikant į juos.
- Kalinių drabužių paėmimas
- ventiliatorių įjungimas į kalinius, kai jie buvo nuogi ir šlapi.
- Neduoti kaliniams maisto, čiužinių ar higienos reikmenų.
- kalinių prirakinimas antrankiais prie tvorų ar grotų
- Kalinių tramdymas gyvuliais
- priversti kalinius ilgai stovėti.
- nuteistųjų laikymas stresinėse padėtyse (skausmingose padėtyse).
Penktosios apygardos apeliacinis teismas įsakė Parchmanui nedelsiant nutraukti pasitikėjimo programą, kalėjimo rasinę segregaciją ir visus kitus žiaurius, neįprastus ir antikonstitucinius veiksmus.
Po teismo sprendimo kitos valstybės, kurios naudojo patikimą sistemą, taip pat turėjo jos nebenaudoti. Tarp šių valstijų buvo Arkanzasas, Alabama, Luiziana ir Teksasas. Tačiau kai kurios valstijos, pavyzdžiui, Teksasas, ir toliau naudojo "trusty" sistemas (pervadintas į "pastatų konkursus") iki 1980 m., kai federalinis teisėjas Williamas Wayne'as Justice'as byloje Ruiz v. Estelle, 503 F. Supp. 1265 (S.D. Tex. 1980), nurodė Teksasui nutraukti šios sistemos naudojimą.
Įprasta kalėjimo stovykla, kol teismai 1970-aisiais privertė kalėjimą statyti naują.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo "Trusty System"?
A: "Trusty System" buvo Misisipės valstijos kalėjime ir kituose kalėjimuose kaliniams kontroliuoti naudojama sistema, kai vieniems kaliniams buvo suteikta daugiau galių nei kitiems ir jie veikė kaip kitų kalinių sargybiniai.
Klausimas: Kaip patikėtiniai kontroliavo kitus kalinius?
A: Patikėtiniai kontroliavo kitus kalinius naudodami fizinį smurtą, kankinimus, baimę ir pažeminimą.
K: Kada federalinis teismas nusprendė, kad patikėtinių sistema pažeidžia Jungtinių Valstijų Konstituciją?
A.: 1974 m. federalinis teismas nusprendė, kad patikėtinių sistema pažeidžia Jungtinių Valstijų Konstituciją, nes joje buvo taikomos žiaurios ir neįprastos bausmės, ir nurodė ją uždaryti.
Ieškoti