Tuatara yra ropliai, panašūs į driežus. Tačiau jie yra vieninteliai išlikę prieš 200 milijonų metų klestėjusios roplių būrio atstovai.

Dabar yra tik Sphenodon gentis ir dvi Tuatara rūšys. Abi yra endeminės (gyvena tik Naujojoje Zelandijoje). Driežai ir gyvatės yra artimiausi gyvi tuataros giminaičiai.

Tuatara yra žaliai rudos spalvos ir nuo galvos iki uodegos gali siekti iki 80 cm. Išilgai nugaros jie turi dygliuotą keterą, kurią žymi maorių kalbos žodis tuatara. Vyriškos lyties patinų keteros yra ryškesnės. Tuatara yra ypatinga daugeliu atžvilgių. Vienas iš jų - jų dantų raštas. Jų dvi dantų eilės viršutiniame žandikaulyje dengia vieną eilę apatiniame žandikaulyje. Tai unikalus reiškinys tarp gyvų rūšių.

Anatomija ir ypatybės

Tuatara turi keletą bruožų, kurie juos aiškiai skiria nuo driežų ir gyvačių:

  • Trečioji akis (parietalinis organas) – ant galvos viršaus matomas plaukuotas arba odinis darinys, vadinamas „trečiąja akimi“. Ji yra fotoreceptorių turintis organas, labiau išreikštas jaunų individų ir dalyvaujantis dienos ritmo reguliavime.
  • Dantų sandara – dantys yra prigludę prie žandikaulio (acrodontiškas sukibimas) ir nėra nuolat keičiamieji kaip daugumos driežų dantys.
  • Unikali filogenetinė padėtis – tuataros priklauso senai linijai (Rhynchocephalia arba Sphenodontia), kurios išskirtinumą patvirtina tiek morfologiniai, tiek genetiniai tyrimai.

Gyvenimo būdas ir mityba

Tuatara yra daugiausia naktiniai, tačiau kartais gali pasirodyti ir dieną, saulėdamosi ar ieškodamos maisto. Dažniausia buveinė – pakrantės miškai, krūmokšniai ir salų teritorijos, kur jos randa urvus ir slėptuves. Mityboje dominuoja vabzdžiai, vėžiagyviai ir kiti nariuotakojai; stambesnės tuataros gali medžioti mažesnius driežus, paukščių jauniklius ir kiaušinius.

Veisimosi ypatumai

  • Patelės dažnai neršia nedažnai – kas kelis metus (dažniausiai kas 2–5 metus), priklausomai nuo maisto išteklių ir temperatūros sąlygų.
  • Kiaušiniai inkubuojami labai ilgai – dažnai 12–15 mėnesių, o inkubacijos trukmė priklauso nuo temperatūros (tai lemia ir lytį — temperatūros įtaka lyties nustatymui).
  • Jaunikliai yra savarankiški nuo išsiritimo momento, bet lėtesnis augimas ir vėlyva branda (10–20 metų) reiškia, kad populiacijos atsinaujinimas vyksta lėtai.

Ilgaamžiškumas

Tuatara pasižymi lėtu metabolizmu ir dideliu ilgaamžiškumu — kai kurie individai gyvena daugiau nei 100 metų. Lėtas vystymasis ir ilgaamžiškumas susiję su jų ekologija ir gyvenimo strategija.

Pavojai ir išsaugojimas

Nors tuataros yra evoliuciškai labai sėkmingos, jų populiacijas smarkiai paveikė žmonių veikla ir invaziniai plėšrūnai. Pagrindiniai grėsmės veiksniai:

  • Invaziniai žinduoliai (pvz., žiurkės, katės, kiti plėšrūnai), kurie naikina jauniklius ir kiaušinius.
  • Buveinių nykimas ir sutrikdymas dėl žmogaus veiklos.

Dėl to Naujosios Zelandijos gamtosaugos institucijos ėmėsi aktyvių priemonių: invazinių plėšrūnų eradikacija salose, tuatarų perkėlimai į saugomas, beplėšrūnes salas, saugyklų ir veisimo programos. Tyrimai ir genetinis stebėjimas padeda užtikrinti rūšių išlikimą ir tvarkyti atskiras populiacijas.

Reikšmė ir moksliniai tyrimai

Dėl savo senovinės kilmės tuataros yra labai vertingos mokslui: jos padeda suprasti roplių evoliuciją, senovinius organizmų bruožus ir genų pokyčius per milijonus metų. Dėl šios priežasties jos yra ne tik gamtos paveldo objektas Naujojoje Zelandijoje, bet ir tarptautinės biologijos bendruomenės dėmesio centras.

Apibendrinant, tuatara yra unikali ir svarbi rūšis — gyvas langas į praėjusius geologinius laikus, kuriam reikalinga nuolatinė apsauga, kad šios 200 mln. metų išlikusios gyvo ryšio grandinės atstovės išliktų ir ateities kartoms.