Aukštumos ir žemumos — geografijos ir geologijos terminų apibrėžimas
Sužinokite, kas yra aukštumos ir žemumos: aiškus geografijos ir geologijos terminų apibrėžimas, upių tipai, plokščių tektonika ir pasauliniai pavyzdžiai.
Aukštumos ir žemumos — tai ekologijos, fizinės geografijos ir geologijos terminai. Jie apibūdina santykinį žemės aukštį virš jūros lygio ir susijusias landšafto, klimato bei biologines ypatybes.
Kas yra aukštumos ir žemumos?
Nėra vieningos, visame pasaulyje taikomos aukščio ribos, skiriančios aukštumas nuo žemumų — dažnai taikomi lokalūs ar funkcionalūs apibrėžimai. Paprastai žemumos yra lygumos ir žemiau esančios teritorijos (dažnai priemaišos lygumų, slėnių, deltų), kurių reljefas yra švelnus ir kurių aukštis virš jūros lygio yra nedidelis. Aukštumos — tai kalvotos ar kalnuotos srities dalys, plokščiakalniai ar kalnų grandinės, esančios gerokai aukščiau jūros lygio.
Upių režimas, erozija ir nuosėdos
Aukštumose dažnai teka upės ir upelių, kurie greitai juda, yra skaidrūs, turi aukštą deguonies kiekį ir didesnę šlyties jėgą — todėl jos intensyviai eroduoja uolienas ir neša stambesnes nuosėdas. Tokios upės dažnai susidaro kalnų slėniuose ir smarkiai leidžiasi žemyn. Pavyzdžiui, kalnuose tekanti upė gali sluoksniuoti kanjonus ir statytis intuityviai stačius slėnius (Kolorado upė).
Žemumose upės paprastai teka lėčiau, dažnai vingiuodamos, tirština vandenį nuosėdomis ir tampa tamsesnės spalvos. Jų deguonies kiekis gali būti mažesnis, o kurios yra turtingos smulkaus nešmens — lemia plačias lygumas ir plokščius potvynių slėnius. Tokios upės (pvz., Misisipėsupė) link pakrantės susidaro vingiai, platūs floodplain'ai ir derlingos deltų lygumos, kurios perneša daug nuosėdų.
Skirtingos upių stadijos lemia skirtingas ekosistemas ir biologinę įvairovę: aukštumų upėse gyvena rūšys, prisitaikiusios prie srauto ir šalto, deguoningo vandens; žemumų upėse vyrauja rūšys, ištveriančios lėtesnį vandenį, didesnį drumstumą ir didesnį organinių medžiagų kiekį.
Geologiniai procesai ir didžiųjų regionų susidarymas
Ilgalaikiai geologiniai procesai — orogenezė (kalnų kilimas), erozija ir plokščių tektonika — formuoja aukštumas ir žemumas. Dėl kalnų susidarymo (orogenezės) dideli Žemės plotai gali būti užkelti aukštai virš jūros lygio, sudarydami aukštumas. Tuo tarpu žemyno pakraščiuose arba tektoninių luitų viduje gali formuotis žemos lygumos ir didžiulės baseininės teritorijos.
Pavyzdžiui, Amerikoje vakaruose yra aukštumos (Amerikos Kordiljeros), o rytuose — plačios žemumos ir upių baseinai (Amazonė, Šventojo Lauryno upė / Didžiųjų ežerų baseinas, Misisipės ir La Platos upės). Tai dalinai yra plokščių tektonikos pasekmė: milijonų metų judėjimas ir susidūrimai pakreipė reljefą. Apalačai yra pavyzdys senesnės, nužemintos kalnų grandinės — jie buvo pakelti ir vėliau smarkiai uždilusios per ilgas geologines epochas.
Tą patį reiškinį galime matyti ir kituose žemynuose — didžiosios upės kaip Kongas ar Indas, atveju aiškiai rodo ryšį tarp reljefo ir upių režimo. Australija yra iš dalies išimtis: daugelio jos kalnų grandinių kilmė yra labai sena, todėl jos reljefas labiau nuniokotas, o naujausia plokščių tektonika ten nebuvo tokia aktyvi kaip kitur.
Ekologinės ir žemės ūkio reikšmės
- Klimatas: aukštumos dažniau turi vėsesnį ir drėgnesnį klimatą (aukštesnė vyraujanti orografinė krituliai), žemumos — šiltesnį ir dažnai drėgnesnį klimato sluoksnį dėl mažesnio reljefo.
- Dirvožemis: žemumose susidaro storos alluvinės (upinės) nuosėdos, tinkamos žemės ūkiui; aukštumose dirvožemis gali būti plonesnis, akmenuotas arba podzolinis, priklausomai nuo klimato ir uolienų.
- Žmogaus veikla: žemumos dažnai naudojamos intensyviau dėl lengvesnio susisiekimo ir derlingų žemių, tuo tarpu aukštumose — miškingos, ganyklų, turizmo ir kartais kalnų žemės ūkio formos.
Terminų praktinis pritaikymas
Šiuos terminus taikome tiek mažesniems reljefo elementams (kalvoms, slėniams, upių tarpsniams), tiek dideliems regionams (pajūrių lygumoms, kalnų grandinėms, plokščiakalniams). Svarbu atkreipti dėmesį, kad vietiniai apibrėžimai gali skirtis — pavyzdžiui, kas vienoje šalyje laikoma aukštuma, kitoje gali būti priskirta vidutiniam reljefui.
Apibendrinant: aukštumos ir žemumos — tai ne tik aukščio virš jūros lygio skirtumas, bet ir su tuo susijusios geomorfologinės, hidrologinės bei ekologinės savybės, kurios lemia kraštovaizdžio evoliuciją ir jo tinkamumą įvairioms žmogaus veikloms.
Tipiška aukštumų upė, besileidžianti iš aukštumos: Factory krioklys Pocono kalnuose, Pensilvanijoje
Tipiška žemumų upė: Big Muddy, pietų Ilinojaus valstijoje
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra aukštumos ir žemumos?
A: Aukštuma ir žemuma - tai ekologijoje, fizinėje geografijoje ir geologijoje vartojami terminai, apibūdinantys santykinį žemės aukštį virš jūros lygio. Aukštumose teka upės ir upeliai, kurie yra greitai tekantys, skaidrūs ir turintys daug deguonies, o žemumose paprastai būna šiltesni, lėtai tekantys vandenys, nešantys daug nuosėdų ir turintys mažai deguonies.
K: Kuo skiriasi aukštumų upės nuo žemumų upių?
A: Aukštumų upės teka greitai ir skalauja uolienas, o žemumų upės lėtai vingiuoja link pakrantės. Jos taip pat neša skirtingą kiekį dirvožemio; kalnų upėse jo yra mažiau nei žemumų upėse, kurios yra tamsios spalvos. Todėl upėje gyvenančios žuvys ir kiti gyvūnai yra gana skirtingi, priklausomai nuo dviejų upių stadijų ar tipų.
K: Koks yra aukštumų upės pavyzdys?
A: Aukštumų upės pavyzdys yra Kolorado upė.
K: Koks yra lygumų upės pavyzdys?
Atsakymas: Žemumų upės pavyzdys yra Misisipės upė.
K: Kaip plokščių tektonika veikia sausumos aukštį?
A: Dėl plokščių tektonikos didžiuliai Žemės plotai gali būti pakelti virš jūros lygio ir susidaryti aukštumos, o dėl plokščių tektonikos žemumos gali būti žemesnės ir susidaryti dideli plotai, esantys žemiau jūros lygio, pavyzdžiui, Amazonės, Šventojo Lauryno upės ir Didžiųjų ežerų baseinas, Misisipės, La Platos ir kt. Šis modelis pastebimas ir kituose žemynuose, pvz., Kongo ir Indo upėse, tačiau Australijos kalnų grandinės yra labai senos, todėl pastarojo meto plokščių tektonika čia nebuvo tokia reikšminga kaip kitur.
K: Kas yra orogenija?
A: Orogenija - tai kalnų susidarymas, kai kalnai susiformuoja dėl geologinių jėgų, pavyzdžiui, žemės drebėjimų ar vulkaninės veiklos per ilgą laiką, todėl jie kyla iš pradinės padėties žemės paviršiuje.
Ieškoti