Vegetatyvinis dauginimasis: augalų aseksualus dauginimas, metodai ir pavyzdžiai

Vegetatyvinis dauginimasis: praktiniai aseksualaus dauginimo metodai, pavyzdžiai ir populiariausi augalai (obuoliai, avokadai, vynuogės) – paprasti patarimai sodininkams.

Vegetatyvinis dauginimasis yra aseksualus dauginimasis. Jis būdingas augalams ir žemesniems organizmams, pavyzdžiui, vienaląsčiams organizmams. Jis vyksta natūraliai, taip pat gali būti specialiai sukeltas sodininkų. Vegetatyviniam dauginimuisi naudojama mitozė. Tai reiškia, kad naujai sukurta ląstelė yra klonas, identiškas motininei ląstelei. Vegetatyvinis dauginimasis nekeičia genomų per mejozę ir kryžminimą, todėl dauginami augalai išlaiko tėvinių augalų požymius ir savybes, kas dažnai yra pageidautina komercinėje sodininkystėje.

Šio proceso metu naujus augalus galima užauginti natūraliai, be jokių sėklų ar sporų. Todėl šis metodas plačiai naudojamas, ypač žemės ūkyje, siekiant platinti ekonomikai labai vertingus medžius ir kitus kultūrinius augalus. Vegetatyvinis dauginimasis leidžia greičiau gausinti derlingus augalus, užtikrina vienodą kokybę ir išsaugo selekcijos metu išgautas savybes.

Kai tai vyksta natūraliai, tai gali būti įvairūs būdai. Kai kurie augalai išleidžia naujas šaknis po žeme, turi svogūnėlius arba augina naujus vynmedžius ir ūglius virš žemės. Tarp natūralių vegetatyvinio dauginimosi formų yra:

• Stolonasai (žemės atžalos, runners) – pavieniai stiebai, kurie užauga horizontalioje padėtyje ir prie žemės susiformuoja nauji augalai (pvz., braškės).
• Rizomos – po žeme išaugę šoniniai stiebai, iš kurių formuojasi nauji ūgliai ir šaknys (pvz., gvazdikai, bambukai).
• Kai kurie požeminiai organai – gumbai, svogūnėliai, gumulai ir cormai (pvz., bulvės, svogūnai, gvazdikai).
• Atžalos ir išaugos – šaliniai ūgliai ar rozetės, susidarančios prie motininio augalo pagrindo.
• Adventicinės šaknys ir ūgliai – kai iš stiebų ar lapų išauga naujos šaknys ir formuojasi atskiri augalai.

Žmonių taikyti metodai

Sodininkystėje ir žemdirbystėje vegetatyvinis dauginimasis apima įvairias technikas. Vienas dažniausių būdų – medžio šakos ar ūglio nupjovimas ir pasodinimas į žemę, kad susiformuotų naujos šaknys. Be šio paprasto metodo, naudojami ir kiti:

• Pjūviai (veisimo auginiai) – dalijamos stiebo, šaknų ar lapų dalys, kurios paskatinamos šaknotis drėgnoje terpėje ar sode. Dažnai taikoma pomidorams, rožėms, vynmedžiams.
• Atžaginimas (layering) – stiebas palenkiamas prie žemės, dalis įkasama, kad susiformuotų šaknys, o vėliau atskiriamas naujas augalas.
• Skiepijimas ir priskiepijimas (grafting, budding) – dvi augalų dalys sujungiamos: šaka ar pumpuras (sortmentas) dedamas ant atraminės šaknies (patvorinės šaknystės). Tai leidžia derinti ligoms atsparią šaknies sistemą su ypatingomis sėklų savybėmis.
• Skirstymas (division) – daugiažiedžių ar daugiamečių augalų šaknų kerai padalijami į kelias dalis ir persodinami.
• Gumbų, svogūnėlių ir vamzdelių dauginimas – bulvės, svogūnai, begonijos ir kt. dauginami atskirais požeminiais organais.
• In vitro dauginimas (mikropropagacija) – audinių kultūrų technika laboratorijoje, leidžianti greitai pagaminti didelius kiekius vienodų, sveikų augalų.

Praktiniai patarimai sėkmingam vegetatyviniam dauginimuisi

• Renkantis auginį, svarbu, kad jis būtų sveikas, be ligų ir parazitų; vegetatyvinis dauginimas lengvai perneša ligas iš motininio augalo į palikuonis.
• Naudokite sterilias įrankius ir švarų substratą – tai ypač svarbu mikropropagacijoje ir šaknų formavimosi skatinimo etapuose.
• Šaknų formavimą skatinkite tinkama drėgmė, temperatūra ir, jei reikia, šaknų stimuliatoriais (hormonu – IBA ar NAA).
• Po persodinimo užtikrinkite palankias sąlygas – pavėsingą vietą, drėgmės palaikymą ir apsaugą nuo tiesioginės saulės, kol augalas įsišaknija.
• Skiepijant pasirinkite suderinamus rootstock ir sortmentus, kad būtų išvengta atmetimo ir užtikrintas norimas augimo ritmas bei atsparumas.

Privalumai ir trūkumai

Vegetatyvinis dauginimasis turi daugybę privalumų: išlaiko pageidaujamas savybes, leidžia greitai užauginti augalus ir gauti ankstyvą derlių, palengvina selektuotų veislių platinimą bei sudaro galimybes sujungti geriausias šaknų ir ūglių savybes per skiepijimą. Tačiau yra ir trūkumų: vienodumas didina ligų ir kenkėjų riziką, genetinė įvairovė mažėja, o kai kurie metodai reikalauja specialių žinių arba įrangos (pvz., mikropropagacija).

Pavyzdžiai

Tokiu būdu daugelį naudingų augalų galima lengvai dauginti be sėklų, pavyzdžiui, obuolius, avokadus, bananus, kakavmedžius, kanapes, apelsinus ir citrinas, datules, figas, vynuoges, migdolus, ananasus, bulves, braškes, cukranendres ir arbatą. Daugelis šių kultūrų yra paprastai arba plačiai daugintos specialiais vegetatyviniais metodais, kad būtų išsaugotos derliaus ir skonio savybės arba būtų pagerintas atsparumas ligoms per rootstock pasirinkimą.

Apibendrinant, vegetatyvinis dauginimasis yra galinga priemonė tiek natūralioje augalų ekologijoje, tiek sodininkystėje ir žemės ūkyje. Tinkamai taikomas, jis leidžia efektyviai platinti pageidaujamas veisles, tačiau reikalauja atsargumo dėl ligų valdymo ir genetinės įvairovės išsaugojimo.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra vegetatyvinis dauginimasis?

K: Kaip veikia vegetatyvinis dauginimasis?

K: Kodėl naudojamas vegetatyvinis dauginimasis?

K: Kokie yra vegetatyvinio dauginimosi pavyzdžiai?

K: Ar vegetatyvinis dauginimasis yra natūralus, ar dirbtinis?

K: Ar vegetatyviniam dauginimuisi naudojamos sėklos, ar sporos?

K: Kokios rūšies ląsteles sukuria vegetatyvinis dauginimasis?

Paieška pagal raidę