Bernhard Riemann

Gyvenimas

Vaikystė

Bernhardas Riemannas buvo antras vaikas šešių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo liuteronų pastorius. Šeima gyveno labai skurdžiai ir neturėjo ką valgyti. Keletas vaikų mirė, o Bernhardas visada buvo silpnos sveikatos. Tėvai jį mylėjo, tačiau jis buvo labai drovus berniukas. Vėliau gyvenime jam teko labai stengtis, kad išdrįstų kalbėti viešai. Tėvas buvo vienas pirmųjų jo mokytojų. Berniukas labai norėjo apie viską sužinoti. Kai jam buvo dešimt metų, jis turėjo matematikos mokytoją specialistą, tačiau jam dažnai matematika sekėsi geriau nei mokytojui. Būdamas keturiolikos, jis išvyko į Hanoverį, kur gyveno pas močiutę, kad galėtų lankyti gimnaziją. Tėvas norėjo, kad jis taptų kunigu, tačiau Bernhardas buvo pernelyg drovus, kad galėtų pamokslauti žmonėms. Galiausiai jis leido jam mokytis matematikos.

Yra gerai žinoma istorija iš Riemanno mokyklos laikų. Mokyklos direktorius atleido jį iš matematikos pamokų, nes pamokos jam buvo per lengvos. Bernhardas paklausė direktoriaus, ar galėtų pasiskolinti paskaityti sudėtingą matematikos knygą, todėl direktorius paskolino jam Legendre'o "Skaičių teoriją" (Théorie des Nombres). Tai buvo didžiulė knyga, kurioje matematika buvo tokia sudėtinga, kad tik nedaugelis žmonių pasaulyje galėjo ją suprasti. Direktorius nusivylė, kai berniukas knygą grąžino tik po šešių dienų. Jis paklausė jo, kaip toli jis nuėjo. Berniukas atsakė, kad perskaitė visą knygą. Tai buvo tiesa, jis viską suprato ir įsiminė. Vėliau gyvenime, kai Riemannui buvo 33 metai, jis sukūrė garsiąją Riemanno hipotezę. Tai buvo tik 8 puslapių ilgio straipsnis, tačiau savo idėją jis sukūrė remdamasis tuo, ką parašė Legendre'as. Nuo to laiko matematikai stengėsi įrodyti tai, ką parašė Riemannas.

Universiteto gyvenimas

Riemannas studijavo Getingeno ir Berlyno universitetuose. Studijų metais jis plėtojo idėjas, kurios tapo labai svarbios šiuolaikinei matematinei fizikai. 1851 m. jis gavo daktaro laipsnį už disertaciją, pavadintą "Bendrosios kompleksinio kintamojo funkcijų teorijos pagrindai". Ši disertacija turėjo tapti labai naudinga topologijoje, kurioje nagrinėjama padėtis ir vieta. Tapęs Getingeno universiteto dėstytoju, jis turėjo skaityti tris paskaitas, iš kurių profesoriai išsirinkdavo vieną. Vienas iš profesorių buvo Karlas Frydrichas Gausas (Carl Friedrich Gauss), vienas didžiausių kada nors gyvenusių matematikų. Gausas paprašė jo paskaityti paskaitą "Apie hipotezes, sudarančias geometrijos pagrindus". Pats Gausas dirbo šia tema. Riemannas siaubingai jaudinosi skaitydamas paskaitą šia tema prieš garsųjį Gausą. Kai jis paskaitą perskaitė, ji tapo vienu garsiausių įvykių matematikos istorijoje. Gausas nedažnai gyrė jaunesnius matematikus, tačiau buvo labai entuziastingas. Riemanno idėjos leido Einšteinui daugiau nei po pusės amžiaus sukurti reliatyvumo teoriją.

Iš pradžių Riemannas negavo jokio atlyginimo. Jis priklausė nuo studentų mokamų mokesčių. Po ketverių metų jis gavo nedidelį atlyginimą. 1857 m. jis tapo docentu, o 1859 m. - tikruoju profesoriumi, pakeisdamas Dirichletą, kuris prieš ketverius metus pakeitė Gausą. Riemannas kentėjo nuo blogos sveikatos. Dėl pervargimo dažnai apimdavo depresija. Jo šeimoje buvo daug mirčių, tačiau jis labai daug dirbo ir padarė keletą atradimų, kurie dabar pavadinti jo vardu. Jis tapo labai garsus. Berlyne apsilankę Borchardtas, Kummeris, Kroneckeris ir Weierstraßas - visi labai garsūs matematikai - apipylė jį pagyrimais. Jis nuvyko į Paryžių, kur susitiko su Hermitu, kuris juo labai žavėjosi. Jį pagerbė Londono Karališkoji draugija ir Prancūzijos mokslų akademija.

Jis vedė ir neilgai buvo laimingas. Paskui jis susirgo. Jis sirgo pleuritu ir dėl sveikatos kelis kartus lankėsi Italijoje. Mirė Selaskoje prie Magdžorės ežero, sulaukęs 39 metų.

Susiję puslapiai

• Riemanno suma
• Riemanno hipotezė
• Riemanno zeta funkcija