Alas Jolsonas (1886 m. gegužės 26 d. - 1950 m. spalio 23 d.) buvo vienas žinomiausių XX a. Amerikos estrados dainininkų ir aktorių, dažnai vadinamas "didžiausiu pasaulio linksmuoliu". Gimė žydų šeimoje tuometinėje Rusijos imperijos dalyje (dab. Lietuvoje) ir vėliau persikėlė į Jungtines Valstijas. Jo scenoje naudojamas vardas ir charizma padėjo jam tapti viena ryškiausių to meto pramogų asmenybių. Karjera truko nuo apie 1911 m. iki pat mirties 1950 m.; jis išgarsėjo vaudeville'io, Brodvėjaus ir kino scenoje.
Jolsono dainavimo stilius buvo apibūdinamas kaip sentimentalus ir melodramatiškas. Jis sugebėjo stipriai emocingai perteikti dainų turinį ir taip išpopuliarino daugelį tuometinių dainų. Jo repertuarą sudarė tokios gerai žinomos melodijos kaip "Swanee", "My Mammy", "Toot, Toot, Tootsie (Goodbye)" ir "I'm Sitting on Top of the World". Jolsonas taip pat buvo gabus improvizatorius ir scenos meistras — jo pasirodymai pasižymėjo dideliu energijos užtaisu, publikos įtraukimu ir teatrališkumu.
Jolsonas smarkiai paveikė vėlesnės kartos atlikėjus ir įtakos jo manierai pripažino tokios žvaigždės kaip Bingas Krosbis (Bing Crosby), Džudė Garland (Judy Garland), roko ir kantri atlikėjas Džeris Li Liuisas (Jerry Lee Lewis) ir Bobas Dilanas (Bob Dylan). Dylanas yra sakęs, kad Jolsonas buvo "žmogus, kurio gyvenimą galiu pajusti", pabrėždamas atlikėjo emocinį autentiškumą ir scenoje perteikiamą aistrą.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Jolsonas buvo vienas geriausiai apmokamų ir populiariausių Amerikos estrados artistų. 1927 m. jis dainavo ir vaidino istoriniame pirmajame plačiajame kalbančiame filme Džiazo dainininkas, kurio sėkmė ženkliai pakeitė kino industriją—tai buvo perėjimo prie garso kino simbolis. 1930-aisiais Jolsonas pasirodė daugelyje muzikinių filmų ir įrašė gausybę dainų, kurios tapo topais. Gyvenimo aprašymu paremtas filmas "Jolsono istorija" (The Jolson Story) (1946) pelnė "Oskarą"; Jolsono vaidmenį vaidino Larry Parksas, o dainas filme dainavo pats Jolsonas. Tęsinys "Jolsonas vėl dainuoja" (Jolson Sings Again) pasirodė 1949 m. ir buvo nominuotas trims "Oskarams".
Po Perl Harboro išpuolio Jolsonas buvo viena iš pirmųjų žvaigždžių, aktyviai linksminusių karius užsienyje per Antrojo pasaulinio karo metu; vėliau 1950 m. jis tapo pirmuoju garsiuoju atlikėju, vykusiu koncertuoti kariams Korėjoje, kur per 16 dienų surengė net 42 pasirodymus. Jo pasirodymai karo metu buvo itin vertinami dėl drąsos ir pasiaukojimo ryšio su kareiviais.
Kartais Jolsonas scenoje pasirodydavo su juodaodžių makiažu (t. y. blackface), kas to meto teatro tradicijos kontekste buvo paplitusi XIX a. ir pradžioje XX a. Praktika dabar vertinama kaip rasistinė ir skausminga juodaodžių bendruomenei, tačiau tuo pačiu Jolsonas naudojo afroamerikietišką muziką — džiazą, bliuzą ir ragtime'ą — ir padėjo daugeliui šios muzikos kūrėjų pasiekti platesnę (dažniausiai baltaodę) auditoriją. Jo veiksmai scenoje ir už jos ribų buvo ambivalentiški: nors blackface pasirodymai yra smerktini, Jolsonas taip pat pasisakė prieš juodaodžių diskriminaciją ir, savo populiarumo dėka, sudarė sąlygas kai kuriems juodaodžiams atlikėjams bei kompozitoriams įsitvirtinti Brodvėjuje ir komercinėje scenoje.
Jau 1911 m. jis įgavo šlovę kovodamas prieš juodaodžių diskriminaciją Brodvėjuje. Jolsono pripažinimas ir jo teatro populiarumas padėjo nutiesti kelią daugeliui juodaodžių atlikėjų, dramaturgų ir dainų autorių, tarp jų Cabui Calloway'ui, Louisui Armstrongui, Duke'ui Ellingtonui, Fatsui Walleriui ir Ethel Waters. Nors jo metodai ir sceniškumas šiandien kelia kritišką vertinimą, istorikai pripažįsta, kad jis turėjo reikšmingą poveikį afroamerikietiškos muzikos integracijai į populiariąją kultūrą.
Paveldas ir vertinimas: Jolsonas paliko aiškų pėdsaką populiariosios muzikos bei scenos atlikimo istorijoje — nuo vaudeville'o iki radijo ir kino. Jo įrašai, filmai ir filmo adaptacijos stipriai prisidėjo prie to laikmečio muzikos sklaidos. Tačiau jo karjera taip pat yra nuolat peržiūrima per šiuolaikinės etikos ir rasinių santykių prizmę: blackface praktika yra griežtai smerkiama, o Jolsono vaidmuo jos istorijoje — kritiškai aptariamas. Dėl šių prieštaringų aspektų jo asmenybė ir palikimas išlieka diskusijų objektu tarp muzikos istorikų, kultūros kritikos ir plačiosios visuomenės.
Alas Jolsonas mirė 1950 m. spalio 23 d. Jo mirtis pažymėjo vieno ryškiausių XX a. pramogų pasaulio personažų pabaigą; nepaisant prieštaravimų, jis ilgą laiką buvo laikomas vienu iš svarbiausių populiariosios scenos pionierių.
