Caedwalla, dar rašomas Cædwalla (apie 659–689 m.), buvo Vesekso karalius maždaug nuo 685 m. iki savo abdikacijos 688 m. Jo vardas kilęs iš britų vardo Cadwallon. Iš istorinių šaltinių, ypač Bede’o, jis žinomas kaip energingas karvedys ir vienas iš tų valdovų, kurie ženkliai išplėtė Vesekso įtaką vėlyvąjį 7‑ąjį amžių. Jo valdžia prisidėjo prie to, kad Veseksas tapo reikšminga jėga šalia Nortumbrijos ir Mersijos septyniose anglosaksų heptarchijos karalystėse.
Kilme ir ankstyvoji veikla
Caedwalla buvo kilęs iš senosios Gewisse (ankstyvojo Vesekso) kunigaikščių giminės. Ankstyvajame amžiuje jis, kaip ir daugelis to meto anglosaksų valdovų, buvo pagonių kilmės; vėliau jo gyvenime įvyko religinė kaita. Prieš tapdamas karaliumi jis ilgokai kovėsi dėl galios — buvo ir ištremtas, ir vėl sugrįžo, kol ėmėsi plataus masto karinių žygių, siekdamas sutriuškinti priešininkus ir prijungti kaimynines žemes.
Karinės kampanijos ir užkariauti kraštai
Per Cædwalla valdymą Veseksas vykdė kelias sėkmingas ekspansijas. Jis užėmė Susseksą, pasiekė valdžią Kente ir smarkiai paveikė Iw-Arkų salą (Isle of Wight). Istoriniai šaltiniai mini, kad jo veiksmai kartais buvo žiaurūs — pvz., įtvirtinant savo valdžią Žemutinėje Anglijoje jis naudojosi tiek karine jėga, tiek politiniais sprendimais, skirdamas vasalus ir laisvę apribojančias sankcijas nugalėtoms tautoms. Jis taip pat dalijosi žeme ir privilegijomis su Bažnyčia bei jai prijaučiančiais asmenimis, kas padėjo konsoliduoti jo valdžią užkariuotose teritorijose.
Krikštas, abdikacija ir kelionė į Romą
Nepaisant pradinių paganų įsitikinimų, Cædwalla vėliau priėmė krikščionybę. 688 m., sužeistas arba silpnesnis nuo ilgų žygių, jis abdikavo ir išvyko į Romą, norėdamas būti pakrikštytas. Pagal Bede’o kroniką, jis buvo pakrikštytas Romoje Velykų metu 689 m. (krikšto ceremonijoje jį priėmė popiežius Sergijus I), bet netrukus po to mirė, matyt dėl senų sužalojimų arba ligos.
Paveldas
Cædwalla paliko mišrą palikimą: jis sustiprino Vesekso pozicijas Pietų Anglijoje ir išlaisvino vietas naujai politinei tvarkai, tačiau jo vardo istorijoje išliko ir pasakojimai apie žiauresnę, griežtą politiką užkariautuose kraštuose. Po jo mirties Vesekso sosto ne tuojau užėmė vienas tęstinis paveldėtojas — valdžią galiausiai perėmė kiti Vesekso karaliai, tarp jų vėliau iškilęs Ine, kuris tęsė karalystės konsolidavimą ir teisinių reformų procesą.
Apie Cædwalla gyvenimą daug sužinome iš ankstyvųjų kronikų, ypač Bede’o darbų; vis dėlto daugelis detalių lieka fragmentiškos arba interpretacijų objektu, todėl jo asmenybė ir darbai vertinami įvairiai — kaip ryžtingo karvedžio, bet kartu ir reformatoriaus, kuris paskutiniais gyvenimo metais pasirinko krikščionybę.