Anna Eleonora Ruzvelt (1884 m. spalio 11 d. – 1962 m. lapkričio 7 d.) buvo ilgiausiai dirbusi Jungtinių Amerikos Valstijų pirmoji ponia, šį postą ėjusi 1933–1945 m., kai jos vyras prezidentas Franklinas D. Ruzveltas buvo išrinktas keturis kartus iš eilės. Ji tapo žinoma ne tik kaip pirmoji ponia, bet ir kaip savarankiška politinė lyderė, visuomenės veikėja bei aktyvi žmogaus teisių gynėja.
Ankstyvoji veikla ir asmeninis gyvenimas
Eleonora gimė Niujorke aukšto rango politinės šeimos aplinkoje. Jaunystėje ji neteko tėvų ir dalį vaikystės praleido pas globėjus; vėliau mokėsi Allenswood akademijoje Jungtinėje Karalystėje, kur susiformavo jos socialinis sąmoningumas ir humanitarinės pažiūros. 1905 m. ji susituokė su Franklinu D. Ruzveltu; šeimyninis gyvenimas ir politiniai ryšiai vėliau padėjo formuoti jos socialinę ir politinę veiklą.
Pirmoji ponia – pareigos ir naujos tradicijos
Kaip pirmoji ponia Eleonora transformavo šį vaidmenį: ji aktyviai reiškė nuomonę apie viešąją politiką, lankėsi socialinėse įstaigose, lankėsi ligoninėse ir fabrikose bei viešai rėmė pilietinių teisių judėjimą. Ji inicijavo naujas komunikacijos formas – rengė reguliarias spaudos konferencijas, skirtas daugiausia moterų žurnalistėms, taip padėdama joms įsitvirtinti naujienų sektoriuje. Nuo 1935 m. ji rašė populiarų dienraščio stulpelį „My Day“, kuriame aptardavo kasdienius įvykius, socialines problemas ir savo keliones po šalį.
Per Franklino Ruzvelto prezidentinius metus Eleonora garsėjo kaip aktyvi New Deal reformų rėmėja, propaguojanti socialinę apsaugą, darbo teises ir pagalbą skurstantiems. Ji taip pat atvirai kritikavo rasinę diskriminaciją ir stengėsi remti juodaodžių lyderius bei organizacijas, nors kartais dėl politinių aplinkybių susidurdavo su kompromisais ir kritika net iš savo pačių bendražygių.
Veikla po 1945 m. ir žmogaus teisių gynėja
1945 m., mirus vyrui, Eleonora aktyviai tęsė tarptautinę veiklą: ji ėjo rašytojos, lektorės ir žmogaus teisių gynėjos pareigas. Prezidentas Haris S. Trumanas ją net pavadino pirmąja pasaulio dama, pagerbdamas jos keliones ir pastangas propaguoti žmogaus teises visame pasaulyje. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo paskirta JAV delegate į Jungtines Tautas, kur aktyviai darbavosi Žmogaus teisių komisijoje ir reikšmingai prisidėjo rengiant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją – vieną svarbiausių XX a. žmogaus teisių dokumentų.
Be tarptautinės diplomatijos, Eleonora daug keliavo, skaitė paskaitas, rašė knygas, esė ir straipsnius apie socialinę teisingumą, moterų teisę dalyvauti politikoje ir žmogaus teises. Jos balsas ir veikla prisidėjo prie to, jog pirmosios ponios vaidmuo JAV viešojoje erdvėje tapo aktyvesnis ir įtakingesnis.
Paveldas ir apdovanojimai
Per savo gyvenimą Ruzvelt gavo 35 garbės titulus ir daugybę kitų apdovanojimų už visuomeninę ir humanitarinę veiklą. Jos palikimas matomas tiek JAV vidaus politikoje, tiek tarptautinėse žmogaus teisių iniciatyvose: ji tapo pavyzdžiu, kaip pirmoji ponia gali būti nepriklausoma viešoji figūra, ginanti pažeidžiamas grupes ir skatinti visuomeninę pažangą.
Eleonora Ruzvelt mirė 1962 m., palikdama gilų pėdsaką amerikietiškoje ir pasaulinėje istorijoje kaip nuolatinė socialinio teisingumo, lygių teisių ir žmogaus teisių gynėja.
