Elkanas Setlas (1648–1724) – anglų poetas ir dramaturgas. Jis gimė Dunstable, Bedfordšyre, Anglijoje, Josias Settle sūnus. 1666 m. įstojo į Trejybės koledžą Oksforde, tačiau laipsnio neįgijo. Setlas buvo itin produktyvus rašytojas: per savo karjerą parašė eilę tragedijų, komedijų, maskų ir politinių odėlių bei panegirikų. Nuo 1660–jų iki 1690–ųjų jis buvo aktyvus Londono scenos gyvenime ir laikinai sulaukė didelio populiarumo.
Pirmoji jo tragedija buvo "Kambizas, Persijos karalius" (1667). Ši pjesė išsiskyrė tuo, kad savo kulminacinėms scenoms naudojo muziką ir scenoje remtą spektaklio efektą bei originalią partiturą, todėl buvo laikoma inovatyvia savo laikmečiui. Manoma, kad tai viena iš pirmųjų Anglijoje išspausdintų pjesių su iliustracijomis, o jos sėkmė laikinai pakėlė autoriaus reputaciją tarp platesnės publikos.
Politika ir viešasis gyvenimas
Setlas neapsiribojo vien teatru – jis taip pat dalyvavo politinėje polemikoje. Savo kūryboje ir atskiruose tekstuose jis reagavo į savo epochos politinius įvykius, o tai atvėrė kelią viešiems prieštaravimams su kitais rašytojais. Kai kurios žinios teigia, kad Sietlas trumpam įsitraukė į politiką, kai vyko diskusijos dėl kataliko Jokūbo II įpėdinystės į sostą; yra nurodymų, kad jis trumpai tarnavo Jokūbo kariuomenėje, tačiau vėliau politinius aktyvumus apleido. Jo politinės pažiūros ir vieši pasisakymai sukėlė literatūrinių prieštaravimų, iš kurių žinomesnis yra jo konfliktas su Johnu Drydenu ir kitais to meto poetais.
Vėlesnės dienos ir palikimas
1691 m. jis buvo paskirtas Londono miesto poetu, pareiga, kuri suteikė jam tam tikrą viešumo pripažinimą. Vis dėlto ilgainiui Setlo kūrybinė sėkmė smuko: jo vardas tapo mažiau populiarus, o kritikai ir publika ėmė rečiau kreipti dėmesį į jo naujus darbus. Paskutines savo gyvenimo dienas jis praleido kaip vargšas; pagal kai kuriuos pasakojimus vėlesniuose gyvenimo etapuose jis netgi kartu su gatvės artistais ar mugės dalyviais vaidino drakoną žaliu odiniu kostiumu. Mirė 1724 m.
Istorikai ir literatūros tyrinėtojai Setlą vertina nevienareikšmiškai: jo kūriniai ir sceninės inovacijos yra svarbūs siekiant suprasti Restauracijos epochos teatrą ir literatūrinę-politinę kultūrą, nors vėlesnė kritika dažnai menkino jo talentą. Šiandien jo tekstai ir toliau nagrinėjami kaip pavyzdys, kaip teatro menas ir politinė polemika susipina XVII a. pabaigos Anglijoje.