Fiorello Henris La Guardia (kartais LaGuardia), gimęs kaip Fiorello Enrico La Guardia (1882–1947) — Niujorko meras, 1934–1945 m. tris kadencijas vadovavęs miestui. Jis priklausė liberalams ir buvo žinomas kaip progresyvus respublikonas, turėjęs plačią tarpžydišką paramą. La Guardia buvo žinomas kaip energingas reformatorius, charizmatiškas viešasis kalbėtojas ir neįprastas politikos stiliaus atstovas: italų kilmės jo vardas reiškia „mažoji gėlytė“, todėl dažnai jį vadino „mažąja gėlyte“. Jo ūgis buvo nedidelis – apie 5 pėdos 5 colius (apie 1,65 m) – tačiau asmenybė ir veiksmingas vadovavimas padarė jį iškilusiu miesto lyderiu.

Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas

La Guardia gimė 1882 m. gruodžio 11 d. Niujorke. Vaikystę dalį praleido Arizonoje, kur jo tėvas tarnavo kaip orkestro kapelmeisteris Fort Whipple kareivinėse. Po studijų jis įgijo teisininko išsilavinimą ir dirbo advokatu bei viešajame administravime, kol pradėjo politinę karjerą. 1916 m. jis pirmą kartą buvo išrinktas į Kongresą, o vėliau, 1922 m., sugrįžo į federalinę politiką ir dirbo Kongrese iki pradėdamas mero pareigas.

Politinė karjera ir mero kadencijos

La Guardia tapo Niujorko meru 1934 m. ir šį postą eikvo tris kadencijas iki 1945 m. Jis buvo ypač populiarus Didžiosios depresijos laikotarpiu dėl savo ryžtingo požiūrio į korupciją ir gebėjimo pritraukti federalines lėšas darbų programoms. Kaip Naujojo kurso šalininkas, jis rėmėis prezidento demokrato Franklino D. Ruzvelto programomis, o Ruzveltas savo ruožtu skyrė didelį federalinį finansavimą Niujorkui ir sumažino globą toms politinėms jėgoms, kurios nepalaikė La Guardios. Daugelis manė, kad jis pagerino Niujorko ekonominę ir socialinę padėtį ir sugrąžino visuomenės pasitikėjimą merija.

Jo administracijos svarbiausi pasiekimai:

  • Transporto sistemų suvienijimas: La Guardia skatino miesto ir valstybės bendradarbiavimą, sudarė sąlygas efektyvesnei viešojo transporto valdymo struktūrai ir plėtrai.
  • Viešųjų būstų ir darbų programos: rėmė pigų visuomeninį būstą, miesto parkų, žaidimų aikštelių ir kitų viešųjų erdvių kūrimą, dažnai pasitelkdamas federalines darbo programas (WPA, PWA).
  • Aeroportų ir infrastruktūros plėtra: iniciavo svarbius oro uostų projektus; vėliau vienas svarbiausių miesto oro uostų pavadintas jo garbei (LaGuardia Airport).
  • Policijos ir administracijos pertvarkos: stengėsi sumažinti korupciją ir profesionalizuoti miesto institucijas.
  • Politinės mašinos sumenkinimas: jis sėkmingai varžėsi su galinga Tammanio salės organizacija ir mažino jos įtaką miesto valdyme.

Stilius, viešasis įvaizdis ir palikimas

La Guardia pasižymėjo tiesioginiu, kartais šmaikščiu bendravimo stiliumi, kuris padarė jį populiariu tiek tarp miesto gyventojų, tiek nacionaliniu mastu. Per vieną garsiausių incidentų – laikraščių streiką ketvirtojo dešimtmečio viduryje (konkrečiau 1945 m.) – jis užėmė radijo mikrofoną ir miesto vaikams skaitė sekmadieninius komiksus, imituodamas personažų tarme ir balsais. Šis žingsnis sustiprino jo populiarumą ir padidino jo matomumą visoje šalyje.

La Guardia paliko gilų pėdsaką Niujorke: jo administracija pagerino miesto finansinę būklę, sukūrė tūkstančius darbo vietų per viešuosius projektus, modernizavo infrastruktūrą ir sumažino politinę korupciją. Jis mirė 1947 m. rugsėjo 20 d., bet iki šiol vertinamas kaip vienas žymiausių ir įtakingiausių Niujorko merų.