Henri-Louis Bergsonas (1859 m. spalio 18 d. – 1941 m. sausio 4 d.) buvo įtakingas prancūzų filosofas, savo darbais reikšmingai pakeitęs XX a. mąstymo kryptis. Jis pabrėžė tiesioginės patirties ir intuicijos reikšmę žmogaus pažinimui, kritikuodamas vien tik abstraktų racionalizmą ir griežtą mokslinį metodą kaip būdus visiškai atskleisti gyvenimo prigimtį bei laiko patirtį.

Gyvenimo apžvalga

Bergsonas gimė Lamartine gatvėje Paryžiuje, Prancūzijoje. Jo motina Katherine Levison buvo kilusi iš Anglijos ir Airijos žydų. Jo tėvas, pianistas Michalas Bergsonas, buvo kilęs iš Lenkijos žydų. Po gimimo ankstyvąją vaikystę daugiausia praleido Londone, kur Anglų kalbos jis išmoko iš savo motinos. Būdamas devynerių metų grįžo į Paryžių ir tapo natūralizuotu Prancūzijos piliečiu.

Nuo 1868 iki 1878 m. mokėsi Paryžiaus Fontano licėjuje. Čia 1877 m. jam buvo įteikta mokyklinė matematikos premija už matematinio uždavinio sprendimą. Sulaukęs devyniolikos metų, jis studijavo École Normale Supérieure (ENS). Ten Bergsonas skaitė daug klasikinių ir šiuolaikinių filosofijos tekstų, ypač domėjosi Herberto Spencerio idėjomis.

1900 m. Bergsonas pradėjo dėstyti Collège de France, o 1914 m. buvo išrinktas į Prancūzijos Akademiją (Académie française). 1927 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija, kuria buvo įvertintos jo „gyvybingos idėjos ir puikus jų pateikimo stilius“. Per gyvenimą jis skaitė paskaitas, publikavo knygas ir aktyviai dalyvavo intelektualiniame gyvenime Europoje.

Pagrindinės filosofinės idėjos

Bergsonas ypač žinomas dėl kelių sąvokų ir argumentų:

  • Intuicija prieš intelektą. Bergsonas skyrė tiesioginę, gyvą patirtį (intuiciją) nuo abstraktaus analitinio mąstymo. Jis teigė, kad intelektas linkęs „spatializuoti“ laiką (paversti jį erdve) ir taip praranda vidinės trukmės prigimtį, kurią atskleidžia intuicija.
  • Laiko samprata – durée (vidinė trukmė). Bergsonas apibūdino laiko patirtį kaip kokybišką, nuolatinį srautą, kurio negalima visiškai išmatuoti ar suskaidyti į atskirus momentus. Ši „trukmė“ (fr. durée) skiriasi nuo matematinio ar fizikinio laiko.
  • Atmintis ir suvokimas. Veikale La matière et la mémoire (1896) Bergsonas nagrinėjo santykį tarp kūno (ypač smegenų) ir sąmonės, akcentuodamas atminties reikšmę asmeninei tapatybei ir laiko sąmonei.
  • Élan vital (gyvybės postūmis). Savo kūrinyje L'évolution créatrice (1907) jis siūlė, kad evoliucijoje veikia kūrybinė gyvybės jėga, kuri neapsiriboja gryna mechanika ar materialistine prieiga, tačiau egzistuoja kaip gyvybinis judesys, skatinantis novatorišką organizmų vystymąsi.

Veikalai

  • Essai sur les données immédiates de la conscience (1889, liet. „Esė apie sąmonės tiesiogines duotybes“, dažnai vadinamas „Time and Free Will“)
  • La matière et la mémoire (1896, „Matter and Memory“)
  • L'évolution créatrice (1907, „Creative Evolution“)
  • Les deux sources de la morale et de la religion (1932, „Dviejų moralės ir religijos šaltinių tyrimas“)

Įtaka ir vertinimas

Bergsono idėjos turėjo didelę įtaką tiek filosofijai, tiek literatūrai, menui, psichologijai ir religijai. Jo pabrėžimas patirties, laiko srauto ir kūrybinės transformacijos rezonavo su modernizmo menininkais bei kai kuriais psichologijos ir fenomenologijos tyrinėtojais. Jis buvo vertinamas ir kritikuojamas: mokslininkai bei Analitinės tradicijos filosofai dažnai kritikuodavo jo metafiziką bei sąvoką apie élan vital kaip per daug spekuliatyvią ar nepatikimą išmoka moksline prasme.

Bergsonas taip pat turėjo reikšmingą kultūrinį poveikį – jo idėjos įkvėpė rašytojus, menininkus ir sociologus, o jo retorinis stilius ir vaizdingos metaforos prisidėjo prie plačios viešosios diskusijos apie sąmonę bei žmogaus vietą pasaulyje.

Pabaiga

1941 m. sausio 4 d. Bergsonas mirė okupuotame Paryžiuje nuo bronchito.