Henry Clay, Sr. (1777 m. balandžio 12 d. - 1852 m. birželio 29 d.) - amerikiečių politikas iš Kentukio. Jis dirbo Atstovų rūmuose (buvo Atstovų rūmų pirmininkas), Senate ir buvo valstybės sekretorius. Keletą kartų kandidatavo į prezidentus, bet niekada nelaimėjo. Norėjo, kad Jungtinės Valstijos kovotų su britais 1812 m. kare. Po ilgų metų Demokratų ir respublikonų partijoje jis įkūrė vigų partiją, kad pasipriešintų Endriu Džeksonui.
Jis padėjo priimti garsiuosius kompromisus dėl vergijos, kurie lėmė pilietinį karą, įskaitant Misūrio kompromisą ir 1850 m. kompromisą. Jis laikomas vienu didžiausių senatorių Jungtinių Valstijų istorijoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjeros pradžia
Henry Clay gimė Virdžinijoje, bet jaunystėje persikėlė į Kentukį, kur studijavo teisę ir užsiėmė advokato praktika. Greitai įsitraukė į politiką, laimėjo vietą Valstybės Asamblėjoje ir vėliau pateko į JAV Kongresą. Savo oratoriškais gabumais, energija ir politine taktika jis greitai tapo vienu įtakingiausių Respublikonių (vėliau konservatyvesnės orientacijos) lyderių.
Politika: „American System“ ir karo šalininkas
Clay aktyviai rėmė ekonominę politiką, vadinamą “American System”, kuriai priklausė:
- apsauginiai muitai siekiant remti vietinę pramonę,
- nacionalinės banko idėja stabilizuoti finansus,
- viešųjų darbų (kelių, kanalų) finansavimas, skatinti šalies vidaus infrastruktūrą.
Jis taip pat buvo vienas iš garsiausių vadinamųjų „war hawks“ – politikų, kurie skatino Jungtines Valstijas skelbti karą Didžiajai Britanijai 1812 m. Taip pat Clay keliomis kadencijomis ėjo Atstovų rūmų pirmininko pareigas ir vėliau buvo JAV senatorius bei 1825–1829 m. užėmė valstybės sekretoriaus postą prezidento John Quincy Adams administracijoje.
Prezidento rinkimai ir „korumpuotas sandoris“
Clay kelis kartus kėlė savo kandidatūrą į prezidentus (žymiausi bandymai – 1824, 1832 ir 1844 m.), tačiau nei vienas bandymas nesibaigė pergalėmis. Po 1824 m. rinkimų, kai namų balsavimu nugalėjo John Quincy Adams, Clay paskyrimas į valstybės sekretoriaus postą sukėlė kaltinimus dėl tariamo „korumpuoto sandorio“ (angl. “corrupt bargain”), nors tiesioginių įrodymų nebuvo.
Kompromisai dėl vergijos ir politinis paveldas
Henry Clay dažnai vadinamas „Didžiuoju kompromisuotoju“ dėl jo pastangų surasti politinius susitarimus, kurie laikėskavojamą gyvybingumą tarp šiaurės ir pietų interesų. Pavyzdžiui, jis turėjo lemiamą vaidmenį formuojant Misūrio kompromisą (1820) ir aktyviai derėjosi dėl 1850 m. kompromiso, kuriuo tarp kitų dalykų buvo reglamentuotas Kalifornijos įsikūrimas kaip laisvoji valstybė ir įtvirtinta griežtesnė pabėgusių vergų grąžinimo tvarka. Clay dažnai siekė laikinų sprendimų, kuriuos matė kaip priemonę išvengti platesnio konflikto – tai užtikrino ilgalaikę jo reikšmę, bet taip pat sulaukė kritikos: daugelis istorikų teigia, jog tokie kompromisai tik atidėjo, o ne išsprendė vergovės problemas.
Pozicija dėl vergovės
Clay buvo vergvaldys ir, kaip daugelis tuo metu politikoje, jo požiūris į vergiją buvo sudėtingas ir prieštaringas. Politiniuose debatuose jis kartais kalbėjo apie laipsnišką emancipaciją ir kolonizacijos idėją (laisvintiems žmonėms suteikti naują pradžią už save), tačiau kartu jis dažnai gynė pietų interesus, siekdamas išlaikyti politinį kompromisą ir vienybę. Dėl to jo moralinė ir politinė pozicija šiuolaikiniams vertinimams atrodo prieštaringa.
Poveikis ir atminimas
Henry Clay paliko gilų pėdsaką JAV politikoje: jis formavo politinę praktiką, kuri derino stiprų valstybinį vaidmenį ekonomikoje su pragmatiška kompromisų paieška. Daugelis jo šalininkų laiko jį vienu didžiausių Kongreso lyderių, o istorikai – viena iš centrinėse XIX a. politikos figūrų. Tačiau jo paveldas yra dviprasmiškas: Clay padėjo išlaikyti Sąjungą dar kelias dešimtis metų, bet kompromisai taip pat prisidėjo prie sistemos, kuri ilgainiui atvedė prie Pilietinio karo.
Trumpai: Henry Clay buvo charizmatiškas oratorius, įtakingas parlamentaras ir valstybės vyras, žinomas dėl savo „American System“, vaidmens 1812 m. karo rėmime, lyderystės kuriant Vigų partiją ir — labiausiai — dėl pastangų susiderėti tarp regioninių interesų per didelius kompromisus.