Terminas "tuščias eilėraštis" reiškia poeziją, kurioje nenaudojami rimai. Dažniausiai tuščiu eilėraščiu vadinama neeilinė poezija, kurios eilučių ritmas yra reguliarius, bet be galutinio rimo; anglų kalboje toks stilius dažnai realizuojamas jambiniu pentametru (penkios jambinės pėdos eilutėje).
Tuščioji eilėdara remiasi eilėraščio eilučių metru, kuris suteikia eilėraščiui struktūrą ir sukuria poezijos, o ne prozos įspūdį. Jambinis pentametras — dažniausias modelis anglų tradicijoje — reiškia, kad kiekvienoje eilutėje paprastai yra penkios jambinės pėdos: silpnas skiemuo, po jo kitas, kirčiuotas skiemuo (trumpai tariant — "nekirtis–kirtis" kartojimas penkis kartus). Nors tuščias eilėraštis neturi rimo, jis nebūtinai yra visiškai griežtas: poetai neretai naudoja variacijas, pailgintas arba sutrumpintas eilutes, femininį galą (minkštesnį galutinį skiemenį) arba enjambment’ą, kad suteiktų laisvės natūraliai kalbai ir emocinei raiškai.
Vienas žymiausių pavyzdžių anglų literatūroje yra Viljamo Vordsvorto eilėraštis "Maiklas" — jo fragmentas rodo, kaip tuščias eilėraštis gali būti be rimo, tačiau laikytis gana griežto metro:
Grasmere Vale miško pakraštyje
Ten gyveno ganytojas, vardu Mykolas;
Senas vyras, tvirtos širdies ir stiprių galūnių.
Jo kūnas nuo jaunystės iki senatvės buvo
Neįprastos jėgos: jo protas buvo aštrus,
Intensyvus ir taupus, tinkamas visiems reikalams,
Ir savo ganytojo pašaukimą jis atliko greitai
Ir budresni nei paprasti vyrai.
Daugelis kritikų mano, kad tuščia eilėdara geriau už rimą tinka rimtoms, didingoms ar refleksinėms temoms: be nuolatinio ritmo ir rimo spaudimo poetui lengviau kurti natūralią kalbą, sudėtingas idėjas ir dramatiškus monologus. Dėl šios priežasties Šekspyras ankstyvosiose pjesėse naudojo rimą, tačiau brandesniuose kūriniuose, pavyzdžiui, "Hamlete", pirmenybę teikė tuščiajai eilėdarai, o Johnas Miltonas "Prarastąjį rojų" parašė tuščiu eilėraščiu — epinio dydžio tekstui tai suteikė kilnumo ir rimtinės raiškos be rimų. lordas Tennysonas naudojo tuščią eilėdarą savo "Karaliaus idilėse", o Vordsvortas - "Preliude" ir "Ekskursijoje". Johnas Keatsas rimą naudojo savo "Endymione" (pirmajame bandyme kurti didįjį eilėraštį), o antrajame bandyme, "Hiperione", jis perėjo prie tuščiojo eilėraščio.
Anglų kalboje daug ilgiausių epinių kūrinių parašyta tuščiu eilėraščiu: pavyzdžiui, Edvino Atherstone'o "Ninevės žlugimas" arba Džono Ficeto "Karalius Alfredas", pastarasis užima apie 130 000 eilučių. Tuščias eilėraštis ypač tinka dramaturgijai (natūraliems personažų monologams) ir epikai (ilgoms pasakojamoms istorijoms), bet jis taip pat naudojamas lyrikoje, kur svarbi natūrali intonacija ir kalbos plastika.
Reikia atskirti tuščią eilėraštį nuo laisvojo eilėraščio. Nors abu stiliai gali būti ohne rimo, laisvasis eilėraštis paprastai ir visai neturi reguliaraus metro — jis orientuotas į ritminį srauto, frazės ir garso efektų laisvumą. Tuščias eilėraštis išlaiko metrą (dažnai jambinį pentametrą), bet atsisako rimo; tai suteikia struktūrą, bet leidžia natūraliam kalbos tekėjimui.
Be anglų literatūros, tuščias eilėraštis egzistuoja ir kitose literatūrose, bet jo forma priklauso nuo kalbos ritmo tradicijų — ne visose kalbose jambinis pentametras dominuoja ar lengvai adaptuojamas. Moderniojoje ir XX a. poezijoje daug autorių atsisakė rimo ir griežto tuščio eilėraščio metro bei rinkosi laisvąjį eilėraštį arba kitus ritminius eksperimentus, tačiau tuščiasis eilėraštis išlaikė savo vietą kaip svarbi tradicija ir technika stilistinei raiškai bei rimtai tematikai.
Trumpai: tuščias eilėraštis — poezija be galinių rimų, dažniausiai paremta reguliariu metru (anglų tradicijoje jambiniu pentametru). Jis derina poetinę formą ir kalbos natūralumą, todėl yra plačiai naudojamas epikai, dramai ir rimtai refleksijai.