Nerva (Marcus Cocceius Nerva) — Romos imperatorius 96–98: biografija
Nerva — Romos imperatorius (96–98). Išsami biografija apie jo karjerą, politinius iššūkius, Trajano įpėdinystę ir Nervų‑Antoninų dinastijos pradžią.
Nerva (Marcus Cocceius Nerva, 30 m. lapkričio 8 d. - 98 m. sausio 25 d.) - Romos imperatorius 96-98 m.
Nerva tapo imperatoriumi būdamas šešiasdešimt penkerių metų, visą gyvenimą tarnavęs imperatoriškoje tarnyboje valdant Neronui ir Flavijų dinastijos valdovams. Valdant Neronui, jis buvo imperatoriaus komandos narys ir atliko svarbų vaidmenį demaskuojant 65 m. Pizono sąmokslą.
Vėliau, būdamas ištikimas Flavijams, jis tapo konsulu 71 ir 90 m., atitinkamai Vespasiano ir Domiciano valdymo metu.
96 m. rugsėjo 18 d. Domicianas buvo nužudytas per rūmų sąmokslą. Tą pačią dieną Romos senatas Nervą paskelbė imperatoriumi. Būdamas naujasis Romos imperijos valdovas, jis pažadėjo atkurti laisves, kurios buvo suvaržytos Domiciano autokratinio valdymo metu.
Ankstyvoji kilmė ir karjera
Nerva kilęs iš senos, bet ne itin iškilios romėnų šeimos. Iki imperatoriaus posto jis užėmė įvairias aukštas pareigas — administracines ir teisine prasme — ir buvo žinomas kaip patikimas bei santūrus valdininkas. Dėl ilgos tarnybos imperatoriškoje biurokratijoje jis turėjo gerus santykius su senatu ir kai kuriais provincijų elitais, kas ir padėjo jam užimti sostą po Domiciano žūties.
Valdymas ir politika
Nervos valdymas buvo trumpas ir santūrus. Jis stengėsi atkurti senato prestižą, sustabdyti represijas ir grąžinti kai kuriuos politinius įtėvius ir ištremtus asmenis, kuriuos buvo persekiojęs Domicianas. Nervos režimas iš dalies orientavosi į teisės atstatymą ir administracinį nuosaikumą, tačiau jo iniciatyvos dažnai buvo ribotos dėl trumpumo ir finansinių problemų.
Finansiniai sunkumai — trumpą Nervos valdymą temdė didelės finansinės įtampos. Imperijai reikėjo užtikrinti kariaunai ir administracijai išmokas, o iždas buvo išnaudotas po Domiciano laikotarpio ir didelių išlaidų. Dėl to Nerva buvo priverstas imtis griežtų priemonių, tarp kurių buvo ne tik taupymas, bet ir tam tikrų imperijos turtų išpardavimas ar užstato naudojimas, kas silpnino jo populiarumą tarp kariuomenės.
Kariuomenė, pretorianai ir politinė krizė
Vienas svarbiausių iššūkių Nervai buvo Romos kariuomenės lojalumas. 97 m. spalį pretorių gvardijos sukilimas — kuriam vadovavo kai kurie gvardijos vadai, įskaitant Casperijų Aelianą (Casperius Aelianus) — privertė jį ieškoti greitų sprendimų. Praetorianai reikalavo bausmės tiems, kurie dalyvavo Domiciano nuvertime, ir demonstravo savo galią, apsupti imperatorių rūmuose.
Dėl šios krizės Nerva pajuto, kad neturi saugaus paramos bazės karius turinčiose pajėgose, todėl priėmė sprendimą, kuriam turėjo ilgalaikių pasekmių — įsivaikinti įpėdinį.
Trajano pasirinkimas
Po tam tikro apsvarstymo Nerva savo įpėdiniu pasirinko jauną ir populiarų generolą Trajaną. Šis žingsnis buvo tiek pragmatiškas, tiek simbolinis: Trajanas turėjo kariuomenės paramą — ypač legijų pasieniuose — ir pakankamą autoritetą, kad stabilizuotų padėtį. Tai tapo Nervos didžiausia sėkme: Trajano pasirinkimas užtikrino taikų perėjimą po Nervos mirties ir sudarė sąlygas ilgalaikei stabilumui, kuris vėliau buvo siejamas su vadinamuoju „gerųjų imperatorių“ laikotarpiu.
Mirtis ir palikimas
Praėjus vos penkiolikai mėnesių nuo sosto užėmimo, Nerva mirė dėl natūralių priežasčių. Jo mirtis atvėrė kelią Trajanui tapti vienu iš galingiausių Romos imperatorių. Nors Nervos valdymas buvo trumpas ir ne be trūkumų, jis dažnai minima kaip pirmasis iš vadinamųjų nervų‑antoninų (Nervų‑Antoninų) dinastijos įkūrėjų — tai politinė ir kultūrinė nuoseklumo grandis, kuri ilgainiui užtikrino santykinį taikos ir gerovės laikotarpį imperijoje.
Istorikų vertinimai
Nors daugelis jo gyvenimo įvykių lieka neaiškūs, senovės istorikai Nervą laikė išmintingu ir nuosaikiu imperatoriumi. Modernūs istorikai dažniau nurodo Nervą kaip valdovą, turėjusį gerų ketinimų, bet ribotų pajėgų juos įgyvendinti: jo sprendimai sumažinti represijas ir restauruoti senato teises vertinami teigiamai, tačiau finansinės priemonės bei silpna kariuomenės kontrolė rodo, kad jo valdymas galutinai neįtvirtino taikos. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Nervos sprendimai — ypač Trajano įvaikinimas — iš esmės išgelbėjo imperiją nuo galimo chaoso ar net pilietinio karo.
Trumpas santrauka
- Valdymo metai: 96–98 m.
- Pagrindinės savybės: nuosaikumas, įsipareigojimas atstatyti civilių teises, dėmesys senato vaidmeniui.
- Pagrindinės problemos: finansiniai sunkumai, silpna kariuomenės kontrolė ir pretorianų įtaka.
- Paveldas: Trajano paskyrimas — taikus perėjimas ir pradžia laikotarpiui, kartais vadinamam Nervų‑Antoninų dinastija.
Didžiausia Nervos sėkmė buvo Trajano pasirinkimas. Tai lėmė taikų perėjimą po jo mirties, ir taip buvo įkurta Nervų-Antoninų dinastija.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Nerva?
Atsakymas: Nerva buvo Romos imperatorius nuo 96 iki 98 m. Kai tapo imperatoriumi, jam buvo šešiasdešimt penkeri metai, o prieš tai jis tarnavo valdant Neronui ir Flavijų dinastijai.
K: Kokį vaidmenį Nerva atliko atskleidžiant 65 m. Pisono sąmokslą?
A: Valdant Neronui, Nerva buvo imperatoriaus komandos narys ir atliko svarbų vaidmenį atskleidžiant 65 m. Pisonijų sąmokslą.
K: Kaip Nerva tapo imperatoriumi?
A: 96 m. rugsėjo 18 d. Domicianas buvo nužudytas per rūmų sąmokslą ir tą pačią dieną Romos senatas Nervą paskelbė imperatoriumi.
K: Ką Nerva pasižadėjo daryti būdamas Romos imperijos valdovas?
A: Būdamas Romos imperijos valdovas, jis pasižadėjo atkurti laisves, kurios buvo suvaržytos Domiciano autokratinio valdymo metu.
K: Kodėl manoma, kad jo valdymą temdė finansiniai sunkumai ir nesugebėjimas įtvirtinti valdžios kariuomenei?
A: Trumpas jo valdymas buvo apsunkintas finansinių sunkumų ir nesugebėjimo įtvirtinti savo autoriteto Romos kariuomenei dėl išteklių ar kitų pareigūnų paramos trūkumo.
K: Ką Nerva priėmė savo įpėdiniu?
Atsakymas: Po svarstymų jis savo įpėdiniu pasirinko jauną ir populiarų generolą Trajaną.
K: Kaip pasikeitė naujausių istorikų vertinimas, palyginti su senovės istorikų vertinimu?
A: Naujausi istorikai pakeitė savo vertinimus: nuo išmintingo ir nuosaikaus imperatoriaus, kaip teigė senovės istorikai, iki geranoriško, bet galiausiai silpno valdovo, kurio valdymas priartino Romą prie pilietinio karo.
Ieškoti