Nicolas Desmarest (1725 m. rugsėjo 16 d. – 1815 m. rugsėjo 20 d.) buvo žymus prancūzų geologas, vienas ankstyvųjų gamtos mokslininkų, nuosekliai rinkusių lauko stebėjimo duomenis ir aiškinusių Žemės formavimosi procesus.
Desmarestas gimė Soulaines mieste Prancūzijoje, Aubės departamente. Jis mokėsi Troyes ir Paryžiaus Oratorių kolegijoje. Studijų metais jis užsidirbdavo mokytojavimu, kad galėtų padengti savo išlaidas ir tęsti mokslą.
Jį stipriai sudomino Buffono Žemės teorija. 1753 m. Desmarestas laimėjo prizą už esė apie senovinį ryšį tarp Anglijos ir Prancūzijos, o tai atkreipė platesnį mokslininkų ir visuomenės dėmesį į jo darbą. Vėliau jam buvo patikėtas uždavinys tirti ir rengti ataskaitas apie gamybą ir pramonės ypatybes skirtinguose regionuose, o 1788 m. jis tapo Prancūzijos pramonės generaliniu inspektoriumi – pareigūnu, kuruojusiu pramonės techninį tobulinimą ir gamybos kokybės priežiūrą.
Desmarestas daug laiko praleido lauke: keliavo pėsčiomis ir detaliai apžiūrinėjo uolienas, kalvas bei upių slėnius, rinkdamas empirinę medžiagą. 1763 m. jis pastebėjo, kad bazalto uolienos Overnėje išsidėstė kaip senų lavos srautų liekanos. Šias struktūras jis palygino su stulpinėmis uolienomis, matomomis Airijoje esančiame Milžinų kalnagūbrio (Giant's Causeway). Remdamasis struktūra ir kontekstu, Desmarestas suprato, kad tokios formacijos liudija buvusią ugnikalninę veiklą ir nėra tiesiog „cheminio nuosėdavimo“ produktas – tai svarus argumentas už vulkaninę bazalto kilmę ir už ugnikalnių (dabar neaktyvių) vaidmenį kraštovaizdžio formavime (ugnikalnių, kurie nebebuvo aktyvūs, veiklą).
1774 m., keletą kartų apsilankęs Overnėje, jis paskelbė esė šia tema (su geologiniu žemėlapiu). Jame Desmarestas detaliai aptarė uolienų kaitą ir izoliacijos, kurią jos patiria dėl atmosferos poveikio, cheminio ir mechaninio ardymo bei erozijos procesų. Ypač reikšminga buvo jo išvada, kad slėniai ir kitos reljefo formos gali susiformuoti per ilgą laiką dėl tekančių upių ir ištekančio vandens erodavimo – tai buvo vienas pirmųjų argumentų geologijoje, pagrindžiančių erozijos svarbą kraštovaizdžio formavimuisi.
Techniniu požiūriu Desmarestas pabrėžė lauko stebėjimų, palyginamųjų aprašymų ir žemėlapių reikšmę. Jo tyrimai prisidėjo prie lauko geologijos kaip empirinio mokslo raidės: vietoje teorinių spėjimų jis rodė, kad nuoseklūs stebėjimai gali atskleisti uolienų kilmę ir geologinius procesus. Dėl tokių darbų Desmaresto įžvalgos turėjo įtakos vėlesniems geologams, kurie analizavo vulkanizmo, erozijos ir reljefo evoliucijos santykį.
Desmarestas mirė 1815 m. Paryžiuje. Jo darbai ir žemėlapiai buvo vertinami vėlesnių kartų specialistų — 1823 m. jo sūnus Anselme'as Gaëtanas Desmarestas išleido naują ir patobulintą žemėlapio leidimą, išlaikantį ir plėtojusį tėvo lauko tyrimų palikimą.