Can-can (dar rašoma cancan arba Can Can) – tai energingas ir teatrališkas šokis, kilęs iš XIX a. Prancūzijos ir tapęs neatsiejama Paryžiaus kabaretų, miuziklų bei revijų dalimi. Šį šokį tradiciškai atlieka choro šokėjos – grupė vienodais judesiais, dažnai sinchroniškai – vilkinčios kostiumus su ilgais sijonais, apatiniais sijonais ir juodomis kojinėmis, atitinkančiomis 1890 m. madą. Can-can pirmą kartą pradėtas šokti žemesnės klasės pokylių salėse Montparnase ir Montmartre Paryžiuje maždaug XIX a. pirmoje pusėje; vėliau jis tapo pagrindine kabaretų programos dalimi.

Istorija ir raida

Can-can kilo iš liaudiškų ir vietinių saloninių šokių, tačiau greitai išsivystė į ekstravagantišką sceninį numerį, kuriame vyrauja aukšti kojų kilimai, šuoliai, kartvėliai ir sijonų „atvertimai“. XX a. paskutinio ketvirčio šokėjos, tokios kaip La Goulue ir Jane Avril, tapo žymiosios Paryžiaus scenos žvaigždėmis ir už pasirodymus Moulin Rouge bei kituose kabaretuose gaudavo gerą atlygį. Prancūzijos Antrosios imperijos ir fin de siècle laikotarpiai lėmė stiliaus rafinavimą ir didesnį populiarumą tarp platesnės auditorijos.

Muzika

Tipiška can-can muzika yra gyvybinga, greito tempo (dažnai 2/4) ir ritmiška. Viena iš plačiausiai atpažįstamų melodijų, susijusių su can-can, yra Galopas iš Žako Offenbacho operetės „Orfėjas požeminiame pasaulyje“ (Orfėjas požeminiame pasaulyje, 1858). Ši kompozicija dažnai atliekama orkestru arba mažesnėmis šokių grupių ansamblio sudėtimis; scenoje gali būti naudojami ir akordeonai ar kiti instrumentai, pabrėžiantys ritmą ir dinamiką.

Šokio ypatybės ir technika

  • Pagrindiniai elementai: aukšti kojų kilimai (grand battement), žemutiniai pritūpimai, šuoliai, kartvėliai (somersault), greiti kojų smūgiai (can-can kicks) ir dažnai rankų bei sijonų choreografija, kuri sukuria vizualinį efektą.
  • Sceninis išraiškingumas: šokis derina akrobatiškumą su komedijos, flirtavimo ir provokacijos elementais – tai viena iš priežasčių, kodėl can-can XIX a. laikytas skandalingu.
  • Reikalavimai šokėjoms: ištvermė, jėga, lankstumas ir puiki ritminė kontrolė – dažnai šokėjos atlieka sudėtingus sinchroninius judesius dideliu tempu.

Kostiumai ir scenografija

Tradiciškai can-can kostiumai yra puošnūs ir daugiasluoksniai: kelios sijonų pakopos, apatiniais sijonais, karoliukai, nėriniai, juodos kojinės ir kartais prisegami dirželiai ar kantarai. Sijonų pakėlimas ir modeliavimo sprendimai yra svarbi dalis choreografijos – per juos atskleidžiamas judesio ritmas ir suteikiamas geidulingas arba žaismingas efektas, priklausomai nuo pastatymo.

Socialinis ir kultūrinis kontekstas

Can-can nuo pat pradžių buvo susijęs su naktiniu gyvenimu, kabaretais ir kartais su amoraliomis būklėmis pagal to meto normas. Dėl atviro seksualumo ir provokuojančių judesių jis sulaukė kritikų ir kartais net uždraustas tam tikrose scenoje. Visgi su laiku can-can buvo „pajudintas“ į platesnę pramogų sferą: jis tapo scenos klasika, atsirado filmų, miuziklų ir turistinių pasirodymų programose, o tokie kabaretai kaip Moulin Rouge išlaikė šio šokio tradiciją ir populiarumą iki šių dienų.

Palikimas ir šiandien

Šiandien can-can gyvuoja tiek autentiškuose kabaretuose, tiek moderniose šokio interpretacijose. Jis įkvėpė daugybę šokių stilių, sceninių revijų ir popkultūros vaizdavimų bei tebėra simboliu Paryžiaus naktinio gyvenimo ir XIX a. bohemiškos scenos. Can-can taip pat populiarus turizmo pasirodymuose, šokių mokyklose ir rekonstrukcijose, kur jis pristatomas tiek kaip pramoga, tiek kaip istorinis fenomemenas.

Santrauka: can-can – tai dinamiškas, akrobatinis ir teatrališkas šokis, turintis stiprias istorines šaknis Paryžiaus kabaretuose; jo muzika (ypač Offenbacho Galopas), kostiumai ir charakteringi judesiai užtikrino ilgalaikį populiarumą ir kultūrinį palikimą.