Karolingų dinastija (751–987): Karolis Didysis, imperija ir žlugimas

Karolingų dinastija: Karolis Didysis, imperijos klestėjimas ir žlugimas — nuo Pepino iki Liudviko Pamaldžiojo, politiniai konfliktai, karai ir ilgalaikis kultūrinis paveldas.

Karolingų dinastija buvo frankų didikų giminė, kuri apie 751–987 m. valdė dideles Vakarų Europos teritorijas. Ji kilo iš to paties politinio sluoksnio, kuris pakeitė Merovingų dinastiją: šios giminės atstovai pradžioje ėjo rūmų merų (lat. mayor of the palace) pareigas ir pamažu tapo tikrąja valdžia, o ne tik tituliniu karalių šeimyna ar kunigaikščiai.

Dinastijos pradžia siejama su senelio Karolio – Martelo – vardu; todėl giminė dažnai vadinama karolingais (nuo Karolio Martelo pavardės). Karolis Martelis („plaktukas“) sustiprino savo pozicijas per pergales prieš užpuolikus ir paliko pritvirtintą valdžią savo sūnums: Pepinui III (Pepinui Mažajam) ir Karlomanui. Rūmų burmistrai jau buvo praktiškai sprendę karališkus reikalus ir kontroliavo sosto realią galią.

Po Pepino Mažesnio sukilimų prieš Merovingus ir glaudaus aljanso su popiežiumi, romėnų Bažnyčia suteikė Pepinui teisę pretenduoti į karališką titulą. Kai Popiežius Steponas III nuvyko į Prancūziją ir simboliškai uždėjo jam karūną, Pepinas tapo pirmuoju oficialiu karaliumi iš karolingų (tai įvyko 751–754 m. laikotarpiu). (Pastaba: istoriniuose šaltiniuose popiežiaus numeracija kai kuriais atvejais skiriasi – šio akto tradiciškai laikoma susijusiu su popiežiumi Stephen/Steponu, kuris atvyko į frankų žemes.) Pepinas paliko karalystę savo sūnums – Karoliui ir Karlomanui.

Karolis (vėliau vadinamas Karoliu Didžiuoju) ir jo brolis kurį laiką valdė dalijamą karalystę. 771 m. Karlomanas mirė, ir Karolis tapo vieninteliu frankų karaliumi. Karolis sutelkė jėgas plėtrai ir konsolidacijai: jis nugalėjo lombardus Italijoje, po ilgo karo pavertė saksus frankų valdžia ir smarkiai susidorojo su įvairiais Rytų ir Vidurio Europos priešais, įskaitant avarus. 800 m., viešai stiprinant ryšį tarp Frankų karalystės ir Romos, popiežius Leonas III Šv. Kalėdų dieną Romoje karūnavo Karolį kaip Šventosios Romos imperijos imperatorių — tai simboliškai atgaivino Vakarų imperatoriaus idėją ir suteikė Karoliui aukščiausią politinį legitimumą.

Valdymas ir reformos

Karolio valdymo laikotarpis (apie 768–814 m.) pasižymėjo valdymo institucijų stiprinimu ir administracine reorganizacija. Jis skyrė vietinius valdytojus (grafus), siuntė savo delegatus (missi dominici), įkūrė rūmus ir centrines administracijos institucijas Aachene. Karolis rėmė mokslą ir kultūrą – vadinamąją karolingų renesansą – subūrė mokslininkų rato (pvz., Alkuinas) ir skatino vienuolynų mokyklas, rankraščių kopijavimą bei aiškesnės raštijos formos (karolingų minuskulės) plėtrą.

Po Karolio mirties imperija perėjo jo sūnui Liudvikui Pamaldžiajam (Liudvikui I). Liudviko valdymas (814–840) ir vėlesnės jo sūnų kovos už paveldėjimą smarkiai susilpnino centralizuotą valdžią: 9 a. pradžioje įsiplieskė konfliktai tarp Liudviko sūnų, kurie 843 m. padalijo imperiją pagal Verdino sutartį (Treaty of Verdun), žymint Karolingų imperijos lazdinimo pradžią. Karolingų imperija buvo didelė, tačiau po skyrybų 9 a. ir 10 a. ji ėmė nykti dėl vidaus konfliktų ir išorinių grėsmių.

Nuosmukis ir žlugimas

IX–X a. dinastijos nuosmukį paspartino kelios priežastys:

• Vidaus skilimai ir regioninių valdų stiprėjimas – feodalinių santykių formavimasis mažino centralią galią;
• Išorinės invazijos – vikingų (skandinavų) reidai Vakarų Europoje, mađarų (magyars) puldinėjimai į Rytus ir pietuose veikusių arabų (saracenų) atakos smarkiai destabilizavo regionus;
• Dinastiniai nesutarimai ir dažnos karinės kampanijos kenkė ekonomikai bei administracijai;
• Karolingų įtakos erozija ir vietinių valdovų (kunigaikščių, grafų) įsitvirtinimas.

IX a. pabaigoje ir X a. pradžioje Karolingų įtaka Vakarų Frankų (vėliau Prancūzijos), Vidurio ir Rytų Frankų žemėse mažėjo. 987 m., Vakarų Frankų karalystėje, po paskutinio karolingo valdovo Liudviko V mirties, baigėsi tiesioginė Karolingų dinastija: karalystės sostą užėmė nauja valdantysis – Hugues Capet. Taigi, su imperijos ir karalystės politiniu perskirstymu bei paskutinių tiesioginių linijų išnykimu, tradicinė karolingų valdžia Vakarų Europoje praktiškai baigėsi.

Paveldas

Nors politinė galia Karolingų dinastijos laikui bėgant išnyko, jos palikimas liko reikšmingas: administracinės reformos, teisės ir kariniai modeliai, Bažnyčios stiprinimas, vienuolynų ir mokyklų plėtra bei kultūrinė atgaiva prisidėjo prie tolesnio Europos viduramžių vystymosi. Karolingų institucinės idėjos ir kultūrinės iniciatyvos turėjo ilgalaikį poveikį Vakarų civilizacijos raidai.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo žymiausias Karolingų dinastijos narys?

K: Ką frankų kalba reiškė Karolis Martelis?

K: Kaip Pepinas III tapo frankų karaliumi?

K: Kuo Karolis Didysis pelnė savo vardą?

K: Kas karūnavo Karolį Didįjį Šventosios Romos imperijos imperatoriumi?

K: Kas paveldėjo karalystę po Liudviko?

K: Kodėl Karolinų imperija baigėsi?

Paieška pagal raidę