Centrinis Stiuarto kalnas - kalnas Šiaurės teritorijos pietuose, Australijoje. Jį lengva pastebėti iš netoliese esančio Stuarto greitkelio, kurio atkarpa yra maždaug už 6 km. Kalnas sudarytas iš tamsiai raudono smiltainio, kurio raudonį lemia geležies oksidų kiekis – dėl to kraštovaizdis aplinkui įgauna būdingą raudoną atspalvį.
Vieta ir geologija
Centrinis Stiuarto kalnas stūkso pietinėje Šiaurės teritorijos dalyje ir yra aiškus orientyras lygesnėje aplinkoje. Geologiniu požiūriu tai yra smiltainio kupolas, kurio paviršius dažnai būna vėjuotas ir atviras; dėl sauso klimato augalija yra retoka, daugiausia spygliuočiai krūmai ir sausam klimatui pritaikytos žolės. Iš kalno viršūnės atsiveria plati panorama į aplinkinius lygumų ir retų kalvų ruožus.
Istorinė reikšmė
Kalnas pavadintas tyrinėtojo Džono Makdualo Stiuarto (John McDouall Stuart) vardu; jis šią vietovę pasiekė 1860 m. balandžio 22 d. Stiuartas nustatė, kad maždaug už 4 km į pietus–pietvakarius nuo kalno yra tuo metu manytas Australijos geografinis centras. Reikia pažymėti, kad įvairūs centrai gali būti nustatomi skirtingais metodais, todėl šiuolaikiniai geografai su tuo nesutinka ir dabar dažniau centrinė vieta siejama su Finke apylinkėmis.
1860 m. balandžio 23 d. Stiuartas užkopė į viršūnę ir savo dienoraštyje paliko įrašą:
"Pasiėmę Kekviką ir vėliavą, nuėjome į kalno viršūnę, tačiau paaiškėjo, kad ji yra daug aukštesnė ir sunkiau pakeliama, nei tikėjausi... Netoli kūgio viršūnės padėjau nedidelį buteliuką, kuriame yra popieriaus lapelis su mūsų parašais, nurodančiais, kas jį iškėlė. Tada tris kartus nuoširdžiai plojome už vėliavą, pilietinės ir religinės laisvės emblemą, ir tegul tai būna ženklas čiabuviams, kad netrukus jiems nušvis laisvės, civilizacijos ir krikščionybės aušra."
Popieriaus lapelį 1871 m. rado Johnas Rossas, statydamas Australijos sausumos telegrafo liniją. Radinys tapo vienu iš istorinių įrodymų apie Stiuarto ekspediciją; šius dokumentus dabar saugo Pietų Australijos biblioteka.
Pavadinimo kaita ir įamžinimas
Iš pradžių Stiuartas kalną pavadino Centriniu Sterto kalnu, pagerbdamas savo buvusį ekspedicijos vadovą Čarlzą Stertą. Vėliau, netrukus pasibaigus ekspedicijai ir Stiuartui grįžus į Adelaidę, Pietų Australijos gubernatoriaus sero Ričardo Makdonelo siūlymu pavadinimas buvo pakeistas. Išspausdintame ekspedicijos žurnale buvo vartojamas pavadinimas Centrinis Stiuarto kalnas, ir jis tapo plačiai priimtas.
Prieinamumas ir reikšmė šiandien
- Prieinamumas: kalnas matomas iš Stuarto greitkelio, todėl jis yra lengvai atpažįstamas keliaujant šia maršrutu. Tikslios prieigos takų ir turistinių paslaugų informacija gali skirtis, todėl planuojantiems apsilankymą verta pasitikrinti vietines gairas.
- Kultūrinė reikšmė: vietovė turi istorinių ryšių su kolonijiniais tyrinėtojais ir telekomunikacijų plėtra; taip pat ji yra dalis ilgamečių priešistorinių ir istorinių vietinių bendruomenių teritorijų – dėl to reikšminga tiek moksliniu, tiek kultūriniu požiūriu.
- Gamta: dėl sauso klimato ir smiltainio substrato augalija yra prisitaikiusi prie atšiaurių sąlygų; aplinka svarbi vietinei buveinei ir kraštovaizdžio studijoms.
Apibendrinant, Centrinis Stiuarto kalnas yra tiek geologinis ir kraštovaizdinis orientyras, tiek istorinis simbolis, susijęs su XIX a. tyrinėjimais ir Australijos sausumos telekomunikacijų plėtra.