Kukurūzinė gyvatė (Pantherophis guttatus) – aprašymas, buveinė ir priežiūra

Kukurūzinė gyvatė (Pantherophis guttatus) – išsamus aprašymas, buveinė ir priežiūra: veislės, mityba, laikymas ir mitų atskleidimas pradedantiesiems bei mėgėjams.

Kukurūzinė gyvatė (Pantherophis guttatus) – Šiaurės Amerikos žiurkių gyvatė, galinti užmušti mažą grobį suspaudimu (konstrikcija). Tai nekenksminga žmogui rūšis, plačiai paplitusi ir dažnai laikoma kaip naminė gyvūnų.

Kukurūzinės gyvatės aptinkamos visoje pietryčių ir centrinėje JAV dalyje, taip pat kartais yra įvežamos ir į kitas teritorijas kaip naminiai gyvūnai. Jos dažnai laikomos kaip naminiai gyvūnai dėl ramaus temperamento ir sąlyginai lengvos priežiūros. Suaugusios paprastai pasiekia apie 3,9–6,0 pėdų (1,2–1,8 m) ilgį. Laisvėje kukurūzinės gyvatės paprastai gyvena apie 6–8 metus, tačiau nelaisvėje, tinkamai prižiūrimos, gali sulaukti 20–30 metų, kartais net ilgiau.

Buveinė ir elgsena

Kukurūzinės gyvatės gyvena įvairiose buveinėse: miškingose vietovėse, pievose, pelkėse, palėpėse, senuose pastatuose ir net arti grūdų sandėlių, kur gali medžioti pelėmis ir žiurkėmis. Dėl polinkio gyventi arti žemės ūkio sandėlių rūšis gavo savo pavadinimą. Laisvėje jų mitybą daugiausia sudaro graužikai, smulkūs varliagyviai, paukščiai ir jų kiaušiniai; jose taip pat randami kiti smulkūs stuburiniai. Kukurūzinės gyvatės nėra žinomos kaip vabzdžių vartotojos.

Išvaizda ir mutacijos

Tipiškai kukurūzinė gyvatė turi ryškų raudonai–oranžinį arba rudos atspalvio raštą su juodais arba tamsiais apvaduotais pleištais. Jos pilvo žvynai dažnai turi kontrastingą raštą, kuris kai kam primena kukurūzų grūdų mozaiką – iš čia kilęs pavadinimas. Dėl panašumo į nuodingąsias vario galvas, kai kur žmonės jas klaidingai laiko pavojingomis ir kartais nužudo; jas galima atskirti pagal ryškesnes spalvas, liekną kūną ir šilumą jaučiančių duobučių nebuvimą.

Ši rūšis yra genetiškai labai kintanti ir selekcininkų atrinktos mutacijos davė daug spalvinių formų (morfų). Žinomos mutacijos apima ameleniškumą (trūksta melanino/juodo pigmento) ir aneritristmą (sumažėjęs arba nebuvimas raudonos/oranžinės spalvos). Homozigotinės būklės atvejais šios mutacijos ryškiai pakeičia gyvatės išvaizdą.

Mityba

Laisvėje kukurūzinės gyvatės daugiausia maitina smulkiais graužikais, taip pat gali suvartoti varliagyvius, paukščius ir kiaušinius. Nelaisvėje jos paprastai maitinamos reguliariai šaldytomis–atšildytomis pelėmis ar žiurkėmis (priklausomai nuo gyvatės amžiaus ir dydžio). Rekomenduojama vengti gyvų grobių, kad sumažintumėte sužalojimų riziką ir ligų perdavimą.

Laikymas ir priežiūra

Kukurūzinių gyvačių priežiūra yra palyginti paprasta, tačiau reikalauja stabilios aplinkos ir tam tikrų sąlygų:

• Terariumas: jaunikliams pakanka mažesnio terariumo, suaugusiai gyvatei rekomenduojama bent ~90×45×45 cm (ar didesnis). Svarbu užtikrinti saugų uždarymą, nes gyvatės gali prasprūsti per nedideles ertmes.
• Temperatūra: reikalingas temperatūros gradientas: vėsus galas apie 20–24 °C, šiltesnis kampas su karštesniu lizdu apie 28–32 °C. Naktį temperatūra gali kristi 18–21 °C.
• Drėgmė: 40–60 % – pakanka įprastai; padidinkite drėgmę prasižiojant (linant) arba suteikdami drėgną slėptuvę, kad gyvatė patogiai išmoltų.
• Substratas: tinkami aspeno drožlės, specifinis reptilių substratas arba laikraštis; venkite aromatizuoto medžio drožlių (pvz., kedro/maumedžio), kurios gali būti toksiškos.
• Slėptuvės ir dekoracijos: būtinos mažiausiai dvi slėptuvės (vėsesniame ir šiltesniame gale), šokinėjimo ar laipiojimo vietos jaunikliams ir pakankamai erdvės judėti.
• Vanduo: visada turi būti švarus vanduo didelėje dubenėlio formos lėkštėje, kuri taip pat leidžia gyvatei maudytis.

Šėrimo grafikas ir elgesio patarimai

• Jaunikliai: šeriami kas 5–7 dienas mažomis pelėmis (pinkies, fuzzies, hopperiai pagal dydį).
• Subadultai ir suaugusieji: šeriami kas 7–14 dienų didesnėmis pelėmis arba žiurkėmis priklausomai nuo dydžio.
• Nelaikykite gyvūno užpiltu (nešerkite) 48 valandas prieš ar po gausaus maitinimo ir venkite intensyvaus kilnojimo 24–48 val. po šėrimo, kad išvengtumėte sužalojimų.
• Visada geriau naudoti šaldytas–atšildytas žiurkes/peles nei gyvą grobį (saugumas, higiena).

Dauginimasis

Kukurūzinės gyvatės yra kiaušinius dedančios (oviparės). Dauginti įprasta pavasarį po žiemojimo/brumacijos periodu, kai apvaisintos patelės deda 10–30 kiaušinių (dažniau 10–20). Inkubacija trunka apie 55–65 dienas, priklausomai nuo temperatūros (dažniausiai 27–30 °C) ir drėgmės.

Sveikata ir dažniausios problemos

Dėl netinkamų laikymo sąlygų gali pasireikšti kvėpavimo takų infekcijos (per žema temperatūra arba per didelė drėgmė), parazitai (odo ir vidiniai), nevisiškai prasidėjęs žvynų slinkimas (stuck shed) bei nutukimas arba prasta mityba. Reguliarus veterinarinis patikrinimas, tinkama higiena ir subalansuota mityba padeda išvengti daugumos problemų.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Prieš įsigyjant kukurūzinę gyvatę svarbu pasitikrinti vietos teisės aktus ir taisykles dėl egzotinių augintinių laikymo. Rekomenduojama įsigyti individus iš patikimų, atsakingų veisėjų ar parduotuvių, kurios pateikia informaciją apie kilmę ir sveikatą – geriausia rinktis nelaisvėje veistas (captive-bred) gyvates, kad būtų sumažintas laukinės populiacijos spaudimas.

Trumpi patarimai pradedantiesiems

• Rinkitės nelaisvėje veistą gyvatę — ji dažniau būna ramus ir sveikas.
• Įrengkite stabilų terariumą su temperatūros gradientu ir tinkamomis slėptuvėmis.
• Šerkite tinkamo dydžio, geriau šaldytomis–atšildytomis pelėmis/žiurkėmis.
• Susipažinkite su pagrindinėmis ligų požymiais ir turėkite patikimą herpetologą ar veterinarą.

Kukurūzinė gyvatė yra populiarus ir draugiškas pasirinkimas tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems gyvūnų mylėtojams, jeigu tik užtikrinama tinkama priežiūra, gyvenimo sąlygos ir atsakingas požiūris.

Kukurūzinė gyvatė taip pavadinta dėl to, kad ši rūšis nuolat gyvena netoli grūdų sandėlių, kur minta pelėmis ir žiurkėmis, mintančiomis nuimtais kukurūzais. Oksfordo anglų kalbos žodyne ši sąvoka minima dar 1675 m. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad kukurūzinė gyvatė taip pavadinta dėl to, kad jos pilvo žvynų raštas primena įvairiaspalvių kukurūzų grūdus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, nuoroda į kukurūzus gali būti naudingas mnemotechninis būdas joms atpažinti.

Nelaisvėje jos paprastai maitinamos pastoviu racionu: šaldytomis–atšildytomis pelėmis ir žiurkėmis, kartais papildomai paukščių jaunikliais ar kitokiu tinkamu grobiu pagal gyvatės dydį. Svarbu maistą tiekti saugiai (pageidautina ne gyvą), stebėti gyvūno kūno kondiciją ir priderinti maitinimo dažnį pagal amžių bei aktyvumą.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra kukurūzinės gyvatės mokslinis pavadinimas?

K: Kur aptinkamos kukurūzinės gyvatės?

K: Kiek laiko kukurūzinė gyvatė gali gyventi nelaisvėje?

K: Kaip atskirti kukurūzinę gyvatę nuo vario galvos?

K: Ką reiškia pavadinimas "kukurūzinė gyvatė"?

K: Kokius gyvūnus paprastai ėda laukinės kukurūzinės gyvatės?

K: Kokios mutacijos gali atsirasti kukurūzinėje gyvatėje?

Paieška pagal raidę