Alozauras

Maitinimas

Gyvų ar negyvų sauropodų grobis gali būti tikėtinas. Rasta sauropodų kaulų su skylėmis, kuriose tilpo alozauro dantys, taip pat rasta iškritusių alozauro dantų su sauropodų kaulais.

Yra dramatiškų įrodymų apie alozaurų išpuolius prieš stegozaurus. Rastas alozauro uodegos slankstelis su iš dalies užgijusiu dūriu, kuris atitinka stegozauro uodegos smaigalį. Be to, rasta Stegozauro kaklo plokštelė su U formos žaizda, kuri gerai dera su Allosauro snukiu.

Allosauras tikriausiai nebuvo suaugusių sauropodų plėšrūnas, nebent medžiojo būriais. Jis turėjo kuklaus dydžio kaukolę ir palyginti mažus dantis, o suaugę sauropodai jį gerokai pranoko. Kita galimybė - jis mieliau medžiojo jauniklius, o ne visiškai suaugusius gyvūnus.

Mokslininkai pateikė ir kitų pasiūlymų. Robertas T. Bakkeris trumpus dantukus palygino su pjūklo dantukais. Šis į pjūklą panašus pjovimo kraštas eina per visą viršutinio žandikaulio ilgį ir galėjo būti įsmeigtas į grobį. Tokio tipo žandikaulis būtų leidęs rengti pjaunamąsias atakas prieš daug didesnį grobį, siekiant susilpninti auką.

Kitas tyrimas parodė, kad kaukolė buvo labai stipri, tačiau jos įkandimo jėga buvo palyginti nedidelė. Autoriai padarė prielaidą, kad alozauras savo kaukolę prieš grobį naudojo kaip kirvį, puldamas atvira burna, dantimis perpjaudamas mėsą ir ją atplėšdamas, nesuskaldydamas kaulų.

Jie pasiūlė, kad prieš skirtingus grobius galima naudoti skirtingas strategijas. Kaukolė buvo pakankamai lengva, kad būtų galima pulti mažesnius ir judresnius ornitopodus, bet pakankamai stipri, kad būtų galima surengti didelio poveikio pasalą prieš didesnį grobį, pavyzdžiui, stegozaurus ir sauropodus.

Jų idėjoms paprieštaravo kiti tyrėjai, kurie nerado šiuolaikinių kirvio užpuolimo pavyzdžių. Jie manė, kad labiau tikėtina, jog kaukolė buvo stipri, kad sugertų kovojančio grobio keliamą įtampą.

Autoriai pažymėjo, kad pats alozauras neturi šiuolaikinio atitikmens, todėl tai, kad nėra šiuolaikinio "kirvinio užpuoliko", nėra reikšminga. Jie manė, kad dantų eilė buvo gerai pritaikyta tokiam užpuolimui, o kaukolės sąnariai (sąnariai) padėjo sumažinti įtampą.

Kita galimybė, kaip elgtis su dideliu grobiu, yra ta, kad tokie teropodai kaip alozauras buvo "mėsos graužikai", kurie galėjo suvalgyti gyvų sauropodų mėsos kąsnius, kurių užteko plėšrūnui, kad jam nereikėtų grobio nužudyti iš karto. Tokia strategija galėjo leisti grobiui atsigauti ir vėliau vėl juo maitintis.

Kita idėja - ornitopodus, kurie buvo dažniausias prieinamas grobis, alozaurai galėjo sutramdyti sugriebdami grobį priekinėmis galūnėmis ir įkandę į gerklę, kad sutraiškytų trachėją. Priekinės galūnės buvo stiprios ir galinčios sulaikyti grobį, o nagų artikuliacija leidžia manyti, kad jos galėjo būti naudojamos daiktams užkabinti.

Allosauro kaukolės forma ribojo binokulinį matymą iki 20° pločio, t. y. šiek tiek mažiau nei šiuolaikinių krokodilų. Kaip ir krokodilų atveju, to galėjo pakakti, kad būtų galima įvertinti grobio atstumą ir laiku užpulti. Panašus jų regėjimo lauko plotis leidžia manyti, kad alozaurai, kaip ir šiuolaikiniai krokodilai, buvo medžiotojai iš pasalų.

Galiausiai, apskaičiuota, kad didžiausias alozauro greitis siekė nuo 30 iki 55 kilometrų per valandą (nuo 19 iki 34 mylių per valandą).

Allosauro ir stegozauro skeletai, Denverio gamtos ir mokslo muziejus


Allosauro kaukolės liejinys Berlyno gamtos muziejuje (Museum für Naturkunde, Berlynas)

Cleveland-Lloyd atradimai

Apie iškasenų radimvietę, vadinamą Klivlendo ir Loido dinozaurų karjeru Emerio apygardoje, Jutos valstijoje, sužinota 1927 m., tačiau pagrindinė veikla čia pradėta tik 1960 m. Beveik 40 institucijų pastangomis 1960-1965 m. buvo surinkta tūkstančiai kaulų. Karjeras išsiskiria gausiomis alozaurų liekanomis, egzempliorių būkle ir mūsų nežinojimu apie jų senovinę kilmę. Apskaičiuota, kad čia rasta mažiausiai 46 A. fragilis liekanų iš mažiausiai 73 dinozaurų. Ten rastos fosilijos yra disartikuliuotos (atskiros) ir gerai sumaišytos.

Kaip tai galėjo nutikti, gyvuliai galėjo įstrigti pelkėje, įstrigti giliame purve, tapti sausros sukelto mirtingumo aukomis prie vandens telkinio, įstrigti šaltinio maitinamame tvenkinyje ar versmėje. Nepriklausomai nuo priežasties, daugybė gerai išsilaikiusių alozauro liekanų reiškia, kad šis gyvūnas yra vienas geriausiai žinomų teropodų. Rasta beveik įvairaus amžiaus ir dydžio individų - nuo mažesnių nei 1 metro iki 12 metrų ilgio (39 pėdų).

Rūšys

Pripažintos penkios alozaurų rūšys:

• A. fragilis
• A. tendagurensis
• A. atrox
• A. europaeus
• A. jimmadseni

Žiniasklaida

Allosauras, kaip ir tiranozauras, populiariojoje kultūroje tapo didelio mėsėdžio dinozauro kvintesencija.

Muziejuose tai dažnas dinozauras. Keli muziejai bendradarbiavo atliekant kasinėjimus Klivlendo Lloydo dinozaurų karjere. Iki 1976 m. aštuonių šalių muziejai trijuose žemynuose turėjo Klyvlendo-Lloydo alozauro medžiagos arba liejinių. Allosauras yra oficiali Jutos valstijos fosilija.

Allosauras yra pagrindinis plėšrūnas tiek 1912 m. Arthuro Conano Doyle'io romane "Dingęs pasaulis", tiek jo 1925 m. ekranizacijoje - pirmajame pilnametražiame kino filme, kuriame buvo rodomi dinozaurai.

Allosauras buvo panaudotas kaip pagrindinis dinozauras 1956 m. filme "The Beast of Hollow Mountain" ir 1969 m. filme "The Valley of Gwangi". Gvangio filme vaizduojamas aliozauras, nors Rėjus Harihhauzenas šį padarą sukūrė pagal Čarlzo R. Knighto pavaizduotą tiranozaurą. Allosauras pasirodė 1999 m. BBC televizijos serialo "Pasivaikščiojimas su dinozaurais" (Walking with Dinosaurs) antrajame epizode ir po jo sekusiame specialiame filme "Baladė apie Didįjį Alą" (The Ballad of Big Al), kuriame buvo spėliojama apie "Didžiojo Alosauro" egzemplioriaus gyvenimą, kurį atskleidė daugybė jo skeleto sužalojimų ir patologijų.

Allosauro modelis Baltuvoje, Lenkijoje.