Juodabarzdis (Edvardas Tičas) – biografija ir veiksmai (1680–1718)
Juodabarzdis (Edvardas Tičas) – išsami pirato biografija (1680–1718): gyvenimas, laivai, puldinėjimai, bauginantis įvaizdis ir legendos apie „Karalienės Anos kerštą“.
Edvardas Tičas (apie 1680 m. – 1718 m. lapkričio 22 d.) buvo piratas, dažniausiai žinomas kaip Juodabarzdis. Tikrasis jo vardas ir pavardė iki galo neaiškūs – kai kurie istorikai minima pavardė yra Tatch (Thatch arba Teach). Juodabarzdis puldinėjo laivus Karibų jūros regione ir Šiaurės Amerikos pakrantėse, įgydamas siaubingo, bauginančio įvaizdžio reputaciją. Jo gerai žinomas pagrindinis laivas buvo pagrobtas prancūzų vergų laivas "La Concorde", kurį vėliau pervadino į savo vėliavą – "Karalienės Anos kerštu". Apie 1718 m. ši fregata užplaukė ant seklumos netoli Boforto įlankos Šiaurės Karolinoje ir buvo palikta.
Veiksmai ir taktikos
Juodabarzdis garsėjo ne tik savo grobiu, bet ir spektakliu: jis mėgdavo pasirodyti apsirengęs didelę plunksnuotą trikojo skrybėlę, nešiodavo daug kardų, peilių ir pistoletų, o savo išvaizdą papildydavo ilgomis juodomis kasomis bei viršugalvėje rišamomis juostomis. Daugelis pasakojimų mini, kad mūšio metu jis įsivėrė į barzdą lėtai degančius virvių galus (vadinamuosius „slow matches“), kurie skleidė dūmus ir ugnį, taip sukurdami bauginantį reginį. Šis efektas padėdavo sutrikdyti priešininkus ir sustiprinti jo reputaciją – psichologinis spaudimas dažnai pakeisdavo ar papildydavo patį šaudymo ir artimųjų kovų pavojų.
Karų laivyne ir piratų tarpe paplitę ginklai keitėsi – ankstyvieji uždegimo mechanizmai vadinti degtukais, vėliau kibirkštį sukeldavo flints, ir tam tikri gabalai (kartais paminėti kaip kniedėmis). Juodabarzdis taip pat dažnai naudojo daug savaip pritaikytų pistolių ir patrankėlių – priešo greitas sutrikdymas ir gąsdinimas jam buvo svarbesnis už ilgas ar kruopščias laivų dvikovas.
Politika, prieglobstis ir operacijos JAV pakrantėse
Nors Juodabarzdis buvo pavojingas plėšikas jūrose, jis taip pat slinko į politinius žaidimus. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad jis naudojosi prieglobsčiu Naujojoje Providensijoje (Nassau) kaip piratų užuovėjoje, o vėliau – laikinai – Šiaurės Karolinos krantinėse. 1718 m. jis dalyvavo reide prieš Charlestono (Džordžija) uostą, kurį kelioms dienoms užblokavo; iš ten prisipažino ima išpirkas už laivus ir keleivius, reikalavo atsiskaitymų mainais į medicininę pagalbą savo sužeistiems. Kai kuriuose pasakojimuose minima, kad Juodabarzdis trumpam naudojosi Karolinos gubernatoriaus (ar vidinių rėmėjų) parama ar bent pasyviu pritarimu – aplinkybės iki galo neaiškios ir iš dalies grindžiamos vietinių šaltinių liudijimais.
Asmeninis gyvenimas ir mitai
Apie Juodabarzdžio asmeninį gyvenimą žinoma mažai; populiarūs mitai teigia, kad jis turėjo daug žmonų. Knygoje "Bendroji piratų istorija" (autorius galimai paslėptas pseudonimu Captain Charles Johnson) teigiama, kad jis turėjo net keturiolika žmonų, tačiau daugelis tyrinėtojų šiuos teiginius laiko perdėtais arba netiksliais – dauguma „santuokų“ greičiausiai buvo neformalus sąjungos su vietinėmis moterimis ar laikiniais palydovais uostuose.
Žūtis ir vėlesnė legenda
Juodabarzdis žuvo 1718 m. lapkričio 22 d. per susidūrimą su karine ekspedicija, vadovaujama leitenanto Roberto Maynardo (Robert Maynard) – pagal bendrą istorinių liudijimų versiją, kova įvyko prie Ocracoke salos (Šiaurės Karolinos pakrantėje). Kai kurie laikraščiai ir kronikos apibūdina kovą kaip žiaurią ir trumpą: Maynardo laivai užpuolė Juodabarzdžio laivus naktį, užpuolimas baigėsi tuomet, kai pats Juodabarzdis buvo mirtinai sužeistas ir nukautas. Pagal populiarų pasakojimą Maynard nukirpęs Jo galvą ir pakabinęs ją ant savo laivo priekinio stiebo kaip įspėjamą ženklą; šis motyvas tapo viena iš labiausiai išlikusių pirato ikonos dalių.
Palikimas
Juodabarzdis tapo vienu žinomiausių piratų istorijoje – tiek dėl savo žiaurumo, tiek dėl teatralinio, bauginančio įvaizdžio. Jo atvaizdai, mitai apie degančią barzdą ir daugybė ginklų vėliau įsiliejo į populiariąją kultūrą: literatūrą, kino filmus ir dailę. Daug faktų apie jo gyvenimą, kaip ir daugelio piratų istorijų, gausu neramių, prieštaringų liudijimų ir mitų – pagrindiniai šaltiniai, tarp jų ir minėta "Bendroji piratų istorija", pateikė tiek informacijos, tiek pramanytų detalių, todėl istorikai iki šiol nagrinėja, kiek atskirų pasakojimų yra tikri, o kiek – vėlesnės fabulacijos produktas.
Apibendrinant: Juodabarzdis – sudėtinga, tiek istorinė, tiek legendinė figūra. Jis buvo ir žiaurus plėšikas, ir meistriškas psichologinis vadeiva, kurio žygdarbiai ir mirtis padėjo suformuoti vakarietiško pirato stereotipą, iki šiol įkvėpiantį kūrėjus ir populiariąją vaizduotę.
Edvardas Teachas, originalas iš Benjamino Cole'o graviūros, išspausdintos leidinyje "A General History of the Robberies and Murders of the Most Notorious Pirates" (1724 m.)
Ankstyvasis gyvenimas
Manoma, kad Juodabarzdis gimė Bristolyje, Anglijoje. Mokytojas išplaukė į jūrą būdamas labai jaunas. Ispanijos įpėdinystės kare jis tarnavo Anglijos laive, vykdė privačią prekybą Ispanijos Vakarų Indijoje ir palei Ispanijos žemyninę dalį. Pasibaigus karui 1713 m., Teachas, kaip ir daugelis kitų privatininkų, ėmėsi piratavimo. Juodabarzdis gimė prekybos epicentre, todėl užaugo žinodamas apie buriavimą. čia nusileisdavo ir prekiaudavo daugybė prekybinių laivų.
Piratas Juodabarzdis
Teachas pradėjo dirbti piratu pas Benjaminą Hornigoldą. 1716 m. Hornigoldas pasitraukė, pasinaudojęs amnestija, kurią buvusiems piratams pasiūlė Didžiosios Britanijos vyriausybė. Tada Tečas ėmė vadovauti savo laivui.
Per kitus dvejus metus Juodabarzdis užpuldinėjo prekybos laivus, priversdamas juos įsileisti jo įgulą į savo laivą. Piratai pagrobdavo visas vertybes, maistą, alkoholį ir ginklus. Ironiška, kad, nepaisant jo žiaurios reputacijos, nėra patvirtintų liudijimų, kad jis būtų ką nors nužudęs.
Sulaikymas ir mirtis
Virdžinijos gubernatorius leitenantas Aleksandras Spotsvudas pasiuntė du laivus pas Juodabarzdį. 1718 m. lapkričio 18 d. leitenantas Robertas Maynardas išplaukė iš Hemptono, Virdžinijos valstijoje, į Orakoko įlanką Šiaurės Karolinoje. 1718 m. lapkričio 22 d. Maynardas ir jo vyrai nugalėjo Juodabarzdį ir piratus. Išsamiausias šių įvykių aprašas pateikiamas laikraštyje "Boston News-Letter":
| “ | Maynardas ir Teachas patys pradėjo kovą kalavijais, Maynardas smogė į Teacho šovinių dėtuvę ir sulenkė ją iki pat rankenos. Teachas sulaužė jos apsaugą ir sužeidė Maynardo pirštus, bet jo nesužalojo, po to jis atšoko atgal, atmetė kardą ir iššovė iš pistoleto, kuris sužeidė Teachą. Demeltas smogė tarp jų kardu ir gana stipriai perrėžė Teachui veidą; tuo tarpu abi kuopos įsitraukė į Maynardo šluotą. Vėliau per mūšį, Teachui kraunant pistoletą, jis galutinai mirė nuo kraujo netekimo. Tada Maynardas nukirto jam galvą ir pakabino ant lanko. | ” |
Teachas, kaip teigiama, prieš mirtį buvo nušautas penkis kartus ir daugiau nei dvidešimt kartų subadytas peiliu, o galva jam buvo nukirsta. Apie jo mirtį iš karto pasklido legendos. Jo kūnas be galvos buvo išmestas už borto, bet prieš nuskęstant tris kartus apiplaukė aplink laivą. Teacho galva buvo padėta kaip trofėjus ant laivo bokštelio. Kapitonas Maynardas turėjo pasilikti galvą, kad grįžęs namo galėtų atsiimti savo prizą. Vėliau Teacho galva buvo pakabinta ant lydekos Bato mieste Somersete.
Nupjauta Juodabarzdžio galva, kabanti ant Maynard'o burlaivio buksyro
Klausimai ir atsakymai
K: Koks buvo Edvardo Teacho slapyvardis?
A: Edvardas Tečas dažnai buvo vadinamas piratu Juodabarzdžiu.
K: Kaip manoma, kokia buvo tikroji jo pavardė?
A: Kai kurie istorikai mano, kad tikroji jo pavardė galėjo būti Tatch.
K: Kokiu laivu plaukė Juodabarzdis?
A: Juodabarzdis plaukė pagrobtu prancūzų vergų laivu, kurį pervadino "Karalienės Anos kerštu".
K: Kaip Juodabarzdis mūšio metu atrodė baisus?
A: Mūšio metu Juodabarzdis dėvėjo didelę plunksnuotą trikojo skrybėlę ir turėjo daug kardų, peilių ir pistoletų. Jis taip pat turėjo į savo didžiulę juodą barzdą įaustus uždegtus virvinius degtukus, kurie lėtai degė ir skleidė daug dūmų.
Klausimas: Kaip buvo uždegami ginklai, kol nebuvo išrasti kniaukšti ginklai?
A: Prieš išrandant žibalinius ginklus, patrankų ir šautuvų milteliams uždegti buvo naudojama deganti virvė. Šie senoviniai ginklai buvo vadinami degtukais.
K: Kiek žmonų turėjo Juodabarzdis?
A: Pasak "Bendrosios piratų istorijos" (A General History of the Pirates), Juodabarzdis turėjo net keturiolika žmonų, tačiau su daugeliu jų jis nebuvo teisiškai susituokęs.
Ieškoti