Edvardas Tičas (apie 1680 m. – 1718 m. lapkričio 22 d.) buvo piratas, dažniausiai žinomas kaip Juodabarzdis. Tikrasis jo vardas ir pavardė iki galo neaiškūs – kai kurie istorikai minima pavardė yra Tatch (Thatch arba Teach). Juodabarzdis puldinėjo laivus Karibų jūros regione ir Šiaurės Amerikos pakrantėse, įgydamas siaubingo, bauginančio įvaizdžio reputaciją. Jo gerai žinomas pagrindinis laivas buvo pagrobtas prancūzų vergų laivas "La Concorde", kurį vėliau pervadino į savo vėliavą – "Karalienės Anos kerštu". Apie 1718 m. ši fregata užplaukė ant seklumos netoli Boforto įlankos Šiaurės Karolinoje ir buvo palikta.

Veiksmai ir taktikos

Juodabarzdis garsėjo ne tik savo grobiu, bet ir spektakliu: jis mėgdavo pasirodyti apsirengęs didelę plunksnuotą trikojo skrybėlę, nešiodavo daug kardų, peilių ir pistoletų, o savo išvaizdą papildydavo ilgomis juodomis kasomis bei viršugalvėje rišamomis juostomis. Daugelis pasakojimų mini, kad mūšio metu jis įsivėrė į barzdą lėtai degančius virvių galus (vadinamuosius „slow matches“), kurie skleidė dūmus ir ugnį, taip sukurdami bauginantį reginį. Šis efektas padėdavo sutrikdyti priešininkus ir sustiprinti jo reputaciją – psichologinis spaudimas dažnai pakeisdavo ar papildydavo patį šaudymo ir artimųjų kovų pavojų.

Karų laivyne ir piratų tarpe paplitę ginklai keitėsi – ankstyvieji uždegimo mechanizmai vadinti degtukais, vėliau kibirkštį sukeldavo flints, ir tam tikri gabalai (kartais paminėti kaip kniedėmis). Juodabarzdis taip pat dažnai naudojo daug savaip pritaikytų pistolių ir patrankėlių – priešo greitas sutrikdymas ir gąsdinimas jam buvo svarbesnis už ilgas ar kruopščias laivų dvikovas.

Politika, prieglobstis ir operacijos JAV pakrantėse

Nors Juodabarzdis buvo pavojingas plėšikas jūrose, jis taip pat slinko į politinius žaidimus. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad jis naudojosi prieglobsčiu Naujojoje Providensijoje (Nassau) kaip piratų užuovėjoje, o vėliau – laikinai – Šiaurės Karolinos krantinėse. 1718 m. jis dalyvavo reide prieš Charlestono (Džordžija) uostą, kurį kelioms dienoms užblokavo; iš ten prisipažino ima išpirkas už laivus ir keleivius, reikalavo atsiskaitymų mainais į medicininę pagalbą savo sužeistiems. Kai kuriuose pasakojimuose minima, kad Juodabarzdis trumpam naudojosi Karolinos gubernatoriaus (ar vidinių rėmėjų) parama ar bent pasyviu pritarimu – aplinkybės iki galo neaiškios ir iš dalies grindžiamos vietinių šaltinių liudijimais.

Asmeninis gyvenimas ir mitai

Apie Juodabarzdžio asmeninį gyvenimą žinoma mažai; populiarūs mitai teigia, kad jis turėjo daug žmonų. Knygoje "Bendroji piratų istorija" (autorius galimai paslėptas pseudonimu Captain Charles Johnson) teigiama, kad jis turėjo net keturiolika žmonų, tačiau daugelis tyrinėtojų šiuos teiginius laiko perdėtais arba netiksliais – dauguma „santuokų“ greičiausiai buvo neformalus sąjungos su vietinėmis moterimis ar laikiniais palydovais uostuose.

Žūtis ir vėlesnė legenda

Juodabarzdis žuvo 1718 m. lapkričio 22 d. per susidūrimą su karine ekspedicija, vadovaujama leitenanto Roberto Maynardo (Robert Maynard) – pagal bendrą istorinių liudijimų versiją, kova įvyko prie Ocracoke salos (Šiaurės Karolinos pakrantėje). Kai kurie laikraščiai ir kronikos apibūdina kovą kaip žiaurią ir trumpą: Maynardo laivai užpuolė Juodabarzdžio laivus naktį, užpuolimas baigėsi tuomet, kai pats Juodabarzdis buvo mirtinai sužeistas ir nukautas. Pagal populiarų pasakojimą Maynard nukirpęs Jo galvą ir pakabinęs ją ant savo laivo priekinio stiebo kaip įspėjamą ženklą; šis motyvas tapo viena iš labiausiai išlikusių pirato ikonos dalių.

Palikimas

Juodabarzdis tapo vienu žinomiausių piratų istorijoje – tiek dėl savo žiaurumo, tiek dėl teatralinio, bauginančio įvaizdžio. Jo atvaizdai, mitai apie degančią barzdą ir daugybė ginklų vėliau įsiliejo į populiariąją kultūrą: literatūrą, kino filmus ir dailę. Daug faktų apie jo gyvenimą, kaip ir daugelio piratų istorijų, gausu neramių, prieštaringų liudijimų ir mitų – pagrindiniai šaltiniai, tarp jų ir minėta "Bendroji piratų istorija", pateikė tiek informacijos, tiek pramanytų detalių, todėl istorikai iki šiol nagrinėja, kiek atskirų pasakojimų yra tikri, o kiek – vėlesnės fabulacijos produktas.

Apibendrinant: Juodabarzdis – sudėtinga, tiek istorinė, tiek legendinė figūra. Jis buvo ir žiaurus plėšikas, ir meistriškas psichologinis vadeiva, kurio žygdarbiai ir mirtis padėjo suformuoti vakarietiško pirato stereotipą, iki šiol įkvėpiantį kūrėjus ir populiariąją vaizduotę.