Flintokas (taip pat vadinamas flintiniu užraktu arba lietuviškai dažnai — klemensinis užraktas) yra bendras terminas, kuriuo žymimi šaunamieji ginklai, kuriuose naudojamas flintoko šaudymo mechanizmas. Terminas gali reikšti ir tik patį šaudymo mechanizmą. Flinto spynelėje naudojamas kniedžio gabalėlis arba flintas, laikomas užrakto žandikaulyje. Nuspaudus gaiduką, plaktukas su pritvirtintu flintu nukrinta ir smogia į plieno skardelę, vadinamą „frizenu“. Smūgis sukelia kibirkštis, nuo kurių užsidega šaunamieji milteliai, esantys indelyje (panelyje) — t. y. priminėje. Per mažą skylutę (vadinamą touch hole) užsidega pagrindinis miltelių užtaisas ginklo vamzdyje ir iššaunamas kulka, šratas ar kita šovinio dalis. Klemensinis užraktas buvo labai populiarus muškietų tipas daugiau kaip 200 metų. Klemensiniai užraktai buvo gaminami su lygiavamzdžiais, o vėliau — su rifliuotais šautuvų vamzdžiais.

Veikimo principas

Trumpai atlikimo seka:

  1. Ginklas užtaisomas — į vamzdį įstatoma kulka arba šratas, užpilama pagrindinė porcija miltelių (užtaisas).
  2. Indelyje (panele) dedama mažesnė priminė (priming) porcija miltelių arba vėliau — kartais naudojama ir speciali priemonė prie kaitintos grandies.
  3. Plaktukas (gaidukas arba „cock“) su pritvirtintu flintu yra užkomponuotas ant „half-cock“ ar pilno padėties; prispaudus gaiduką, plaktukas krenta, flintas trina/frizeną, sukeldamas kibirkštis.
  4. Kibirkštis uždega priminę panele; liepsna per eina į pagrindinį vamzdžio užtaisą per touch hole ir sukelia sviedinio išėjimą iš vamzdžio.

Pagrindinės dalys

  • Gaidukas / plaktukas (cock) – laikoma dalis, ant kurios tvirtinamas flintas.
  • Flintas (kniedė arba flintas) – akmens gabalėlis, kuris trindamas frizeną sukelia kibirkštis.
  • Frizenas (plieninis skardinis lankas) – per kurį trinamas flintas; kartu atsidarant taip pat dengia priminę panele.
  • Indelis / panė – mažas įdubimas užrakte, kuriame yra priminė (maža miltelių porcija).
  • Touch hole – skylutė, jungiantis panę su vamzdžio užtaisu.
  • Užraktas – mechanizmas, sudarytas iš spyruoklių, raktelių ir krumplių, leidžiantis fiksuoti, užlaikyti ir paleisti gaiduką.

Istorija ir raida

Flintinis užraktas išsivystė iš ankstesnių užraktų tipų — matchlock (degtoji grandinė) ir wheel lock (ratuko užraktas). Ankstyvos flintinių užraktų variacijos, pavyzdžiui, snaphaunce ir doglock, atsirado XVI–XVII a. Tiesioginis „tiesioginis“ arba „true flintlock“ variantas dažnai siejamas su XVII a. pradžia bei meistro iš Prancūzijos, kuris standartizavo ir tobulino mechanizmą; nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. pradžios flintokas dominavo karo ir medžioklės ginkluose visoje Europoje ir už jos ribų.

XIX a. pradžioje flintinį užraktą pakeitė patikimesnė ir mažiau jautri oro sąlygoms perkusinio uždegimo sistema — vadinamasis percussion cap (perkusinis dangtelis), pagrįstas fulminatų cheminiu uždegimu. Perkusinio uždegimo priemonės ėmė plisti nuo 1820–1830 m., o per keliasdešimt metų flintiniai užraktai tapo pasenę kariniuose ginkluose, nors kai kurie civiliniai, medžiokliniai ir istoriniai ginklai buvo naudojami tol, kol jų naudotojai patys nenorėjo pereiti prie naujesnių sistemų.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: santykinė mechaninio paprastumo ir greito paleidimo pusiausvyra, palyginus su matchlock (nereikia degančios sruogos), leido greičiau šauti ir lengviau naudotis kelyje ar kare.
  • Trūkumai: jautrumas drėgmei (priminė gali sudrėkti ir neužsidegti), flinto nusidėvėjimas ir būtinybė jį kalant ar keisti, dažnesnės „misfire“ (neužsidegimo) situacijos nei vėlesnėse perkusinėse sistemose. Taip pat flintiniai užraktai kaupta švino bei miltelių dulkes, todėl reikėjo reguliarios priežiūros ir valymo.

Naudojimas, priežiūra ir sauga

  • Flintas turi būti tinkamai sukalamas (knapped) ir pritvirtintas, kad generuotų pakankamai kibirkščių; dažnai naudotojai pasižymi įgūdžiais flintų kalime bei parinkime.
  • Indelis turi būti tinkamai užpiltas primine; jo apsauga nuo oro (frizeno uždengimas) — svarbi, kad priminė neišblėstų ar nesudrėktų.
  • Sauga: dauguma flintinių užraktų turi „half-cock“ saugos padėtį, leidžiančią užrakinti gaiduką ne pilnai paruošto šūvio metu; taip pat reikalingas atsargus elgesys prie užtaisymo ir ginklo valymo, kad išvengti atsitiktinių užtaisymų.

Pasaulinis ir kultūrinis poveikis

Flintokas žymiai pakeitė karo taktiką ir ginklų konstrukcijas — nuo muškietų lauko mūšiuose iki pistoletų ir medžioklinių šautuvų. Daug istorinių karinių konfliktų, pavyzdžiui, Napoleono karai, Amerikos Nepriklausomybės karas ar XVIII a. kovos, vyko laikotarpiu, kai flintokas buvo pagrindinė šaudymo sistema. Šiandien flintiniai ginklai yra svarbūs atkuriant istorinius mūšius, kolekcininkų ir istorikų domėjimuisi bei tam tikrų istorinių reenactmentų rekonstrukcijoms.

Apibendrinant: flintokas — tai istorinis, mechaninis šaudymo užraktas, kuris leido modernizuoti ginkluotę XV–XIX a. laikotarpiu, turėjo tiek privalumų (greitis, mechaninis paprastumas), tiek trūkumų (jautrumas oro sąlygoms, nusidėvėjimas), ir galiausiai buvo pakeistas patikimesnėmis perkusinėmis sistemomis XIX a.