Ektara (iš sanskrito „ek“ – vienas ir „tara“ – stygų; taip pat žinoma kaip iktar, ektārā arba pavadinimais kaip gopichand) – tradicinis vienos stygos pučinys/plokštelinis styginis instrumentas, plačiai vartojamas Pietų Azijos liaudies muzikoje. Jį dažnai naudoja Bangladešo, Indijos ir Pakistano gatvės muzikantai, baul ir kiti klajojantys dainininkai; instrumentas kartais sutinkamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui Egipto, kur jis gali būti naudojamas sufi ar liaudies tradicijose.
Konstrukcija
Ektara paprastai susideda iš mažo rezonatoriaus (dažnai pagaminto iš džiovinto moliūgo / calabash, kokoso lukšto arba medinės dėžutės), kuris viršaus dengiama gyvūno oda arba kitu plonu membranos tipo dangčiu. Iš rezonatoriaus išeina ilgas kaklas – dažniausiai bambuko arba medinis strypas. Ant kaklo yra pritvirtinama viena stygą, kuri gali būti pagaminta iš plieno, šilko ar kitokios virvelės.
Grojimo technika
Ektara grojama plokšteliniu ar pirštų patarimu traukiant stygą. Daugelyje tradicijų instrumentu griežiama vienu pirštu, o garso spalva gaunama keisdami stygos įtempimą. Spaudžiant arba suspaudžiant abi kaklo puses (pvz., sulenkiant bambuką arba sukant strypą), stygos įtampa sumažėja arba padidėja – taip keičiami tonas ir intonacija; mažas slėgio pokytis leidžia pasiekti glissando ir „string-bending“ efektus. Tokiu būdu atliekamos melodinės ir ritminės frazės, kurios akomponuoja dainoms.
Variacijos ir panašūs instrumentai
- Yra įvairių dydžių ektarų: soprano (aukšto registro), tenoro ir boso. Kai kurios boso variacijos vadinamos dotara, kurios kartais turi dvi arba keturias stygas ir yra artimos, bet atskiri instrumentai.
- Gopichand (arba gopichanta) – populiarus vienos stygos instrumentas Bengalijos regionuose; konstrukcija ir grojimo technika labai artimos ektarai.
- Panašūs vienos stygos instrumentai sutinkami įvairiose Azijos ir Afrikos tradicijose, kiekvienoje kultūroje turintys savo vietinius variantus ir pavadinimus.
Kultūrinė reikšmė ir dabartinis naudojimas
Ektara yra svarbi liaudies dainų, religinių ir mistinių praktikos formų (pvz., baulų tradicijos) akompanavimo priemonė. Dėl savo paprastos konstrukcijos ir išraiškingo garso instrumentas tapo simboliu klajojančių muzikantų ir liaudies pasakojimų. Pastaraisiais dešimtmečiais ektara taip pat naudojama folkloro atgimimo judėjimuose ir muzikinėse fuzijų kompozicijose, kur tradicinis skambesys derinamas su šiuolaikinėmis aranžuotėmis.
Praktiniai pastebėjimai
- Medžiagos: rezonatorius dažniausiai iš moliūgo, kokoso arba medžio; membrana – natūrali oda arba sintetika; kaklas – bambukas arba mediena.
- Tvirtinimas ir derinimas: stygos įtampą galima keisti paprastu mazgu arba veržle prie rezonatoriaus krašto; toną ir grojimo charakterį lemia stygos storis ir rezonatoriaus dydis.
- Tinkamas instrumento priežiūra – apsauga nuo drėgmės ir tiesioginių saulės spindulių – pailgina natūralių medžiagų tarnavimo laiką.
Ektara – paprastas, bet ekspresyvus instrumentas, turintis reikšmingą vaidmenį Pietų Azijos muzikinėje ir kultūrinėje tradicijoje, o jos ryškus, žaismingas garsas lengvai pritaikomas tiek tradiciniam, tiek šiuolaikiniam muzikiniam kontekstui.
