The Electric Light Orchestra, dar žinoma kaip ELO, buvo populiari angliška roko grupė, aktyviausia septintojo ir aštuntojo dešimtmečių pradžioje. Grupės lyderis ir pagrindinis kūrėjas buvo Jeffas Lynne'as, kuris parašė ir atliko daugumą jų dainų bei dažnai prodiusavo jų įrašus. Kiti svarbūs grupės nariai – Richardas Tandy (klavišiniai), Bev Bevan (būgnai) ir bosinę gitarą groję Mike D'Albuquerque ir vėliau Kelly Groucutt. Orkestras taip pat turėjo styginę sekciją: Hugh McDowell, Mik Kaminski ir Melvyn Gale grojo smuiku ir violončele. Orkestro pavadinimas yra žaismingas žodžių junginys: „Electric Light“ (elektrinė šviesa) ir „Light Orchestra“ (lengvosios muzikos orkestras).

Trumpa istorija

Grupė susikūrė apie 1970 m. kaip projektas, jungiantis roko instrumentus ir klasikinės muzikos styginius elementus. Pirmieji albumai eksperimentavo su orkestracija ir studijiniu garso apdorojimu, o vėlesni leidimai (nuo vidurio 1970-ųjų) atnešė komercinę sėkmę. Dėl Jeffo Lynne kūrybinio vadovavimo ELO tapo žinoma dėl įsimintinų melodijų, tankios aranžuotės ir sintezatorių naudojimo kartu su tradiciniais smuikais ir violončelėmis.

Žymesni grupės nariai

  • Jeffas Lynne – vokalas, gitaros, daugumos dainų autorius ir prodiuseris.
  • Bev Bevan – būgnai.
  • Richardas Tandy – klavišiniai, sintezatoriai.
  • Mike D'Albuquerque ir Kelly Groucutt – bosinė gitara (skirtingais laikotarpiais).
  • Hugh McDowell, Mik Kaminski, Melvyn Gale – smuikai ir violončelės, suteikę ELO orkestrinį skambesį.

Garsiausi albumai ir kūriniai

ELO išleido daug albumų, tarp kurių pažymėtini tokie leidiniai kaip „Eldorado“, „Face the Music“, „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“. Iš grupės repertuaro ypač išsiskiria hitai:

  • „Mr. Blue Sky“
  • „Evil Woman“
  • „Don't Bring Me Down“
  • „Telephone Line“
  • „Livin' Thing“
  • „Sweet Talkin' Woman“

Stilius ir įtaka

ELO išsiskyrė tuo, kad derino pop–roku pagrįstas melodijas su klasikinės muzikos elementais ir modernia studijine technika: daugiasluoksniais vokalų aranžuotėmis, sintezatoriais ir styginių partijos įrašuose. Jų muzika turėjo didelę įtaką vėlesnėms pop ir roko grupėms, o kompozicijos bei gamyba dažnai minima kaip pavyzdys tikslios ir rafinuotos aranžuotės.

Sėkmė ir palikimas

  • ELO pardavė dešimtis milijonų įrašų visame pasaulyje ir daug metų išlaikė populiarumą radijo eteryje bei koncertų salėse.
  • Po pradinio skilimo grupės nariai vykdė atskiras karjeras: Bev Bevan vėliau prisidėjo prie projekto „ELO Part II“, o Jeffas Lynne sėkmingai dirbo kaip prodiuseris ir atlikėjas (tarp kitų — bendradarbiavimai su George'u Harrisonu, Tomu Petty ir kt.).
  • Jeff Lynne 2000–ųjų pradžioje ir vėliau atgaivino projektą kaip „Jeff Lynne's ELO“, išleidęs naujus albumus ir surengęs koncertinius turus.

Įdomybės

  • Vienas garsesnių ELO „triukų“ — atgaliniu būdu įrašyta žinutė kūrinyje „Fire on High“ (iš albumo „Face the Music“). Paleidus įrašą atvirkščiai, galima išgirsti frazę „The music is reversible, but time is not. Turn back! Turn back! Turn back!”
  • Grupės pavadinimas yra žaismingas ir atspindi jų siekį sujungti populiariosios muzikos formato patrauklumą su orkestrine didingumo jausena.

ELO palikimas išlieka ryškus: jų dainos tebėra populiarios radijo stočių grojaraščiuose, naudojamos filmuose, reklamoje ir toliau traukia naujas klausytojų kartas. Dėl unikalios dermės tarp roko ir klasikinės muzikos ELO dažnai minima kaip vienas iš svarbių pereinamosios stadijos tarp žanrų pavyzdžių.