Electric Light Orchestra

Istorija

Perkėlimas

Grupė susikūrė kaip muzikantų Roy Woodo ir Jeffo Lynne'o šalutinis kitos grupės "The Move" projektas. Nors "The Move" savo popmuzikos hitus papildydavo klasikinės muzikos akcentais, Woodas ir Lynne'as norėjo glaudžiau sujungti roko ir klasikinę muziką. Prie jų projekto prisijungė "Move" būgnininkas Bevanas. Woodas jų pirmajame albume grojo beveik visais ne roko instrumentais. Jie maksimaliai išnaudojo įrašų studijos technologiją, įskaitant daugiapakopį įrašymą ir dubliavimą.

Pirmasis jų albumas vadinosi "Electric Light Orchestra". Tokiu pavadinimu jis buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje. Kai albumas buvo išleistas Jungtinėse Valstijose, jų amerikiečių įrašų kompanija "United Artists" nežinojo, kad albumas pavadintas grupės vardu. Jie paskambino į britų ELO leidybinę kompaniją ir paprašė nurodyti pavadinimą. Kai niekas neatsiliepė, buvo užrašyta "No Answer". Vėliau suklydus dėl pavadinimo, albumas Amerikoje pasirodė kaip "No Answer". Pirmasis grupės singlas vadinosi "10538 Overture". Jis tapo FM radijo mėgstamiausiu kūriniu. Ilgainiui ELO muzika tapo populiaresnė nei buvo "The Move". The Move iširo, o Electric Light Orchestra tapo nuolatine grupe.

ELO

Įpusėjus antrojo albumo įrašams Roy Woodas nusprendė palikti ELO. Jis įkūrė kitą grupę "Wizzard". Vadovavimą grupei perėmė Jeffas Lynne'as, prie jo prisijungė McDowellas, Kaminskis ir Gale'as. Albumas "ELO 2" buvo baigtas ir išleistas, tačiau nebuvo toks populiarus kaip pirmasis. Albumo singlas buvo Chucko Berry dainos "Roll Over Beethoven" koveris. Jame į Berry dainą buvo įdėta daug Beethoveno kūrinių dalių. Ji tapo dar vienu radijo hitu.

Trečiajame jų albume "On the Third Day" buvo įtraukta roko dainos "In the Hall of the Mountain King" interpretacija. Iš šio albumo buvo išleistas dar vienas hitu tapęs singlas, pavadintas "Showdown". ELO pradėjo gastroliuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš pradžių jie koncertavo su nedidele auditorija. Laikui bėgant jie tapo populiaresni, o savo pasirodymus papildė teatrališkais akcentais. Nauji kontaktiniai mikrofonai leido klasikinės muzikos muzikantams judėti ir net šokti scenoje, kaip tai darė popmuzikos atlikėjai. Žiūrovams patiko juos stebėti.

Ketvirtajame albume "Eldorado" "ELO" perėjo nuo nedidelio narių skaičiaus dubliavimo prie įrašų su tikrais orkestrais. Jie turėjo problemų dirbdami gimtojoje Anglijoje. Britų klasikinės muzikos atlikėjai paprastai labiau laikėsi profsąjungų taisyklių nei muzikos kūrimo. Kartais jie išeidavo iš darbo įrašų metu. Tai kenkė jų įrašų kūrimo procesui, todėl ELO išbandė studiją "Musicland" Miunchene, Vokietijoje. Jiems patiko studijos darbo principas, o vokiečių muzikantai buvo labiau atsidavę. ELO naudojosi "Musicland" paslaugomis dar daug kartų.

Kitame jų albume "Face the Music" (1975 m.) pasirodė du hitai: "Strange Magic" ir "Evil Woman". ELO tapo dar populiaresni. Į kompiliacinį albumą "Olé ELO" buvo įtraukta dauguma ankstyvųjų grupės singlų. Trys dainos iš 1976 m. albumo "A New World Record" tapo pasauliniais hitais. Tai buvo "Telephone Line", "Livin' Thing" ir "Do Ya", kuri buvo "Move" dainos perdirbinys.

1977 m. ELO įrašė dvigubą albumą "Out of the Blue", į kurį buvo įtrauktos dainos "Turn to Stone", "Sweet Talkin' Woman" ir "Mr. Blue Sky", taip pat tapusios hitais. Grupė gastroliavo visame pasaulyje, turėdama scenos dekoracijas, primenančias NSO, kurios atsidarydavo ir atskleisdavo viduje koncertuojančią grupę. Jų pasirodymuose buvo daug scenos apšvietimo ir lazerių efektų.

Kitas naujas albumas "Discovery" pasirodė tik 1979 m. ELO įrašų kompanija "Jet Records" pakeitė platintoją iš "United Artists" į "Columbia Records", ir tai iš dalies lėmė vėlavimą. Į "Discovery" buvo įtraukti du singlai: "Shine a Little Love" ir "Don't Bring Me Down". "Don't Bring Me Down" buvo pirmasis ELO singlas, kuriame nebuvo klasikinių instrumentų. Kompanija "Columbia" išleido "Greatest Hits" albumą, kuriame kai kurios "Olé ELO" dainos sutapo su vėlesnėmis.

1980s

Aštuntajame dešimtmetyje ELO tapo mažiau populiarūs. Jie turėjo mažiau hitų. Kartu su dainininke Olivia Newton-John jie įrašė "Xanadu" garso takelį. Taip pat 1981 m. jie išleido albumus "Time" (su tituline daina ir "Hold On Tight" kaip singlais), 1983 m. - "Secret Messages" (su "Stranger") ir galiausiai 1986 m. - "Balance of Power", į kurį pateko "Calling America". Tuo metu klasikinės muzikos atlikėjai jau buvo išvykę. Lynne'as dabar jų partijas įrašinėjo su sintezatoriais arba sesijiniais atlikėjais.

Dabar Jeffas Lynne'as prodiusavo kitus atlikėjus, įskaitant "The Everly Brothers", ir 1986 m. nustojo dirbti su "Electric Light Orchestra". Tačiau dauguma likusių narių norėjo ir toliau dirbti kartu, todėl persigrupavo, iš pradžių kaip grupė "OrKestra", o vėliau kaip "ELO Part II". Šios sudėtys daugelį metų koncertavo, grojo senuosius ELO hitus ir išleido du naujos medžiagos albumus, o Lynne'as tęsė prodiuserio karjerą. 1990 m. Lynne'as taip pat išleido solinį albumą "Armchair Theatre" ir kartu su buvusiu bitlu George'u Harrisonu įkūrė grupę "Traveling Wilburys".

2000s

2001 m. Lynne'as įrašė albumą "Zoom", kuriame vėl naudojo ELO vardą, tačiau su naujais muzikantais. Su naująja sudėtimi jis keletą kartų pasirodė televizijoje. Jie grojo ir senas, ir naujas dainas. Jis taip pat planavo su jais surengti koncertinį turą. Tačiau susidomėjimas grupe nebuvo didelis ir dauguma pasirodymų buvo atšaukti.

Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki 2000-ųjų pradžios "Electric Light Orchestra" muzika populiariojoje kultūroje skambėjo silpnai. Dėl klasikinės ir roko muzikos mišinio jų muziką buvo sunku įtraukti į radijo grojaraščius. ELO muzika sugrįžo 2000-aisiais, nes buvo naudojama filmų garso takeliuose, taip pat reklamose, pavyzdžiui, "Monster" reklamoje.

Albumai

• "The Electric Light Orchestra" (1971 m.)
• "Electric Light Orchestra II" (1973 m.)
• Trečiąją dieną (1973)
• "Eldorado" (1974 m.)
• Susidurti su muzika (1975)
• Naujas pasaulio rekordas (1976)
• Iš mėlynosios pusės (1977 m.)
• Atradimas (1979)
• Xanadu (1980)
• Laikas (1981)
• Slaptos žinutės (1983)
• Galios pusiausvyra (1986 m.)
• Padidinti (2001)
• Vienišas visatoje (2015)