Fosa (Cryptoprocta ferox) – į katę panašus mėsėdis žinduolis, gyvenantis Madagaskare. Tai Eupleridae šeimos mėsėdžių (Eupleridae), artimai susijusios su mangustinių (Herpestidae) šeima, narys. Dėl išvaizdos ir kai kurių elgsenos bruožų fosą ilgai buvo sunku klasifikuoti; dalis mokslininkų ją siejo su viverridams (dauguma civetų ir jų giminaičių). Tačiau šiuolaikiniai genetiniai tyrimai parodė, kad visi Madagaskaro mėsėdžiai yra artimai susiję ir sudaro vieningą grupę — Eupleridae. Manoma, kad jų protėviai salą kolonizavo maždaug prieš 18–20 mln. metų.

Aprašymas ir adaptacijos

Fosa yra didžiausias Madagaskaro salos plėšrusis žinduolis, dažnai lyginama su maža puma dėl kūno proporcijų ir judrumo. Suaugusio individo galvos ir kūno ilgis paprastai siekia 70–80 cm, o uodega prideda dar apie 65–70 cm. Svoris kinta nuo maždaug 5,5 iki 8,6 kg, patinai paprastai yra didesni už pateles. Fosa turi pusiau ištraukiamus nagus ir labai lankstų kulkšnių sąnarį, todėl ją geba laipioti medžių kamienais tiek galva į viršų, tiek galva žemyn, taip pat šokinėti iš šakos ant šakos ir vaikytis grobį medyje.

Gyvenamoji aplinka ir mityba

Rūšis plačiai paplitusi visoje saloje, tačiau populiacijos tankumas dažnai yra mažas ir nevienodas. Fosa gyvena įvairiose miškingose buveinėse — nuo sausų miškų iki drėgnų atogrąžų miškų ir mišrių krūmynų, tačiau jos nerasite visiškai atviruose, intensyviai ūkininkaujamuose kraštuose. Fosos medžioja tiek dieną, tiek naktį (kathemeralinis aktyvumas) ir maitinasi įvairiais gyvūnais. Daugiau kaip 50 % jos raciono sudaro lemūrai — endeminiai salos primatai, tačiau maitinasi ir tenrekais, graužikais, driežais, paukščiais, varliagyviais bei kartais mažesniais žinduoliais ir vabzdžiais. Ji geba persekioti grobį per medžius ir ant žemės, o didesnius gyvūnus turi įmantrių medžioklės strategijų dėka.

Dauginimasis ir vystymasis

Poravimasis dažniausiai vyksta medžiuose ant horizontalių šakų ir gali trukti kelias valandas. Vados paprastai būna nuo vieno iki šešių jauniklių; jie gimsta akli ir be dantų (altricialiniai). Jaunikliai pradeda matyti po kelių savaičių, atjunkomi maždaug po 4,5 mėnesio, o apie vienerių metų amžių tampa savarankiški. Lytinę brandą fosa pasiekia maždaug 3–4 metų amžiaus. Nelaisvėje fosa gali gyventi iki 20 metų, laukinėje gamtoje gyvenimo trukmė dažniausiai trumpesnė dėl plėšrūnų, ligų ir buveinių praradimo.

Elgsena ir teritorija

Fosos yra vienišos arba gyvena mažomis šeimynomis, ypač ten, kur daug grobio. Jos žymi teritorijas kvapais ir garsais; patinai gali turėti didesnes teritorijas, o patelės — mažesnes, labiau susieta su puikiomis maitinimosi vietomis. Fosa pasižymi greitu bėgimu, klastingais kamufliažo elementais ir dideliu lankstumu, leidžiančiu medžioti įvairiomis sąlygomis.

Pavojai ir apsauga

Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga fosą įtraukė į pažeidžiamų rūšių sąrašą. Didžiausią grėsmę jai kelia buveinių naikinimas — miškininkystė, žemės ūkio plėtra ir kirtimai praranda medžių dangą bei maisto išteklius. Taip pat fosos gresia medžioklė dėl tabu lūžimo arba maisto ieškojimo vietose, kai vietos gyventojai jas laiko pavojingomis ar tiesiog medžioja dėl mėsos ir apsaugos. Fragmentacija, žmonių sukeltos aplinkos pertvarkos ir išteklių nykimas mažina populiacijų genetinę įvairovę ir galimybes ilgalaikei išlikčiai.

Ką daroma ir ką galima daryti

  • Stebima ir vertinama fosų paplitimas bei populiacijų dydis per laukinių gyvūnų tyrimus ir radimąsi stebėjimo tinkluose.
  • Saugomos buveinės — nacionaliniai parkai ir rezervatai — yra kertinis akmuo rūšies išsaugojimui. Skatinamos miškingų zonų atkūrimo iniciatyvos.
  • Vietos bendruomenių švietimas apie fosų ekologinę reikšmę ir palaikymas tradicinių tabu gali padėti sumažinti persekiojimą.
  • Tolesni genetiniai tyrimai ir ekologiniai stebėjimai padės geriau suprasti rūšies poreikius ir parengti efektyvias apsaugos priemones.

Fosos vaidmuo Madagaskaro ekosistemose yra reikšmingas — kaip viršūninis plėšrūnas ji padeda reguliuoti lemūrų ir kitų rūšių populiacijas, palaikant natūralų miškų pusiausvyrą. Apsaugant jos buveines ir stiprinant bendruomenių įtraukimą, galima išsaugoti šį unikalų žinduolį ateities kartoms.