Ketvirtoji siena: kas tai, apibrėžimas ir pavyzdžiai teatre, kine

Ketvirtoji siena – tai įsivaizduojama „siena“ tradicinės trijų sienų teatro scenos priekyje. Teatre ketvirtoji siena yra ta, pro kurią žiūrovai mato spektaklio veiksmą: aktoriai žaidžia „už“ šios sienos, t. y. jų veiksmai ir dialogas nukreipti vienas į kitą, o ne į auditoriją. Ketvirtosios sienos idėją išgarsino filosofas ir kritikas Denis Diderot, o ji plačiau pradėta vartoti XIX a. Ši koncepcija išplėtė įsivaizduojamos ribos tarp bet kokio vaidybinio kūrinio ir jo žiūrovų idėją, suteikdama galimybių tiek natūralistiniam stebėjimui, tiek sąmoningam fikcijos analizavimui.

Kas laikoma ketvirtosios sienos pažeidimu

Jei aktorius tiesiogiai kreipiasi į auditoriją, kalba į žiūrovus, rodo, kad suvokia jų buvimą arba atlieka veiksmą, skirtą žiūrovams, tai vadinama ketvirtosios sienos pažeidimu. Filme arba televizijoje tas pats efektas galima pasiekti aktoriui kalbant tiesiai į kamerą. Tokie veiksmai pažeidžia riba, kurią paprastai nustato arba numato grožinės literatūros kūriniai, ir yra viena iš metafikcinių technikų, kai kūrinys pradeda kalbėti apie save arba pripažįsta savo fikcinį pobūdį. Literatūroje ir vaizdo žaidimuose tai atsitinka, kai veikėjas pripažįsta skaitytoją ar žaidėją arba naratorius tiesiogiai kreipiasi į juos.

Skirtumas nuo solilokvijo ir kitų priemonių

Ketvirtoji siena nėra tas pats, kas soliokviumas. Dramaturgų naudojama dramaturginė priemonė – soliokvijus – yra monologas, kuriuo veikėjas scenoje atskleidžia savo mintis žiūrovams, tačiau paprastai jis nėra skirtas pažadinti auditorijos suvokimo apie fikciją. Soliokvijus leidžia žiūrovams susipažinti su veikėjo vidiniu pasauliu, bet nebūtinai pripažįsta jų egzistavimą kaip realių žmonių. Ketvirtosios sienos pažeidimas tiesiogiai kontaktuoja su auditorija arba ją pripažįsta kaip dalyvį.

Istorija ir raida

Nors ketvirtoji siena susijusi su modernia teatro praktika ir Dideroto idėjomis, įvairūs jos elementai pasitaiko jau senovės dramaturgijoje. Viduramžiais ir renesanso teatre būdavo naudojami „aside“ ir asmeniniai monologai, kurie kartais kreipėsi į publiką. XX a. avangardas ir epinis teatras (pvz., Bertolt Brecht) naudojo panašias priemones, kad nutolintų žiūrovą nuo emocinio įsitraukimo ir skatintų kritinį mąstymą. Nuo XX a. pabaigos iki šiandien ketvirtoji siena tapo įrankiu tiek natūralizmui, tiek eksperimentinei, metafikcinei kūrybai.

Funkcijos ir efektai

• Intymumas: tiesus kreipimasis sukuria artimesnį ryšį tarp veikėjo ir žiūrovo.
• Humoras: dažnai naudojama komiškai — ironizuojant situaciją arba aptariant sutrikimus už scenos.
• Komentaras: leidžia veikėjams ar kūrėjams tiesiogiai komentuoti įvykius, supažindinti auditoriją su autoriaus požiūriu.
• Metafikcija: pabrėžia kūrinio dirbtinumą, primindama, kad žiūrime ar skaitome fikciją.
• Politinis ar ideologinis poveikis: naudojama kaip priemonė žiūrovą priversti susimąstyti arba veikti.
• Nuskaidrinimas/alienacija: atitraukia nuo empatijos su personažais, kad žiūrovas kritiškai vertintų siužetą (Brechto „Verfremdungseffekt“ panašūs tikslai).

Pavyzdžiai pagal mediją

Teatre: žinomi pavyzdžiai – Luigi Pirandello „Šeši personažai ieško autoriaus“ (Six Characters in Search of an Author), kur aktoriai ir personažai tiesiogiai nagrinėja teatro prigimtį; Tom Stoppard pjesė „Rosencrantz and Guildenstern Are Dead“ žaidžia su metateatralumu.

Kine ir televizijoje: gerai žinomi pavyzdžiai — „Ferris Bueller's Day Off“ (Ferris kalba tiesiai į kamerą), „Deadpool“ (komiksų filmas, kuriame herojus nuolatos laužo ketvirtąją sieną), serija „House of Cards“ (Frank Underwood kalbasi su žiūrovais), „Fleabag“ (titulinė veikėja tiesiogiai bendrauja su kamera ir auditorija). Chaplino „The Great Dictator“ pabaigos monologas taip pat laikomas tiesioginiu kreipimusi į žiūrovą.

Literatūroje: metafikcinės tradicijos pavyzdžiai – Laurence Sterne „Tristram Shandy“, Italo Calvino „If on a winter's night a traveler“, Miguel de Cervantes „Don Quixote“, kur rašytojas ar naratorius kartais tiesiogiai adresuoja skaitytoją ir komentuoja pačią rašymo bei skaitymo patirtį.

Vaizdo žaidimuose: modernūs žaidimai dažnai naudoja žaidėjo atpažinimą kaip naratyvinę priemonę. Pvz., „The Stanley Parable“ yra beveik visas apie žaidimo ir žaidėjo santykį; „Undertale“ ir kai kurie „Metal Gear Solid“ epizodai taip pat žaidžia su žaidėjo kontrolės ir naratyvo sąveika.

Kaip atpažinti ir kada vartoti

Ketvirtosios sienos laužymas paprastai aiškus: veikėjas kreipiasi tiesiog į auditoriją arba kūrinys tiesiogiai pripažįsta savo fikcinį statusą. Vartojimas gali būti subtilus (vienas žvilgsnis į publiką, sarkastiškas posakis) arba akivaizdus (tiesioginis monologas kamerai). Kūrėjai pasirenka šią priemonę priklausomai nuo norimo poveikio — ar tai būtų komedija, kritika, pamąstymas apie patį meną, ar žaidimas su žiūrovo lūkesčiais.

Ketvirtosios sienos pripažinimas ir jos kartais tyčinis „sunaikinimas“ yra dalis netikėjimo sustabdymo dialogo tarp išgalvoto kūrinio ir auditorijos. Tai leidžia žiūrovams mėgautis fikcija tarsi stebint tikrus įvykius, arba, priešingai, primena, kad tai – kūrinys. Kritikas Vincentas Canby 1987 m. ją apibūdino kaip „tą nematomą skraistę, kuri amžinai skiria žiūrovus nuo scenos“ — tuo pabrėždamas, kiek svarbi ir kartu trapu ši riba kūryboje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ketvirtoji siena?

K: Kas išgarsino ketvirtosios sienos idėją?

K: Kada ji tapo populiari?

K: Kas nutinka, kai aktorius tiesiogiai kalba arba bendrauja su žiūrovais?

K: Kaip literatūroje ir vaizdo žaidimuose sulaužoma ketvirtoji siena?

K: Kuo ketvirtosios sienos laužymas skiriasi nuo soliokviumo?

Paieška pagal raidę