Ketvirtoji siena
Ketvirtoji siena - tai įsivaizduojama "siena" tradicinio trijų sienų teatro scenos priekyje. Teatre ketvirtoji siena yra ta, pro kurią žiūrovai mato spektaklio veiksmą. Ketvirtosios sienos idėją išgarsino filosofas ir kritikas Denis Diderot. Ji pradėta plačiau naudoti XIX a. Ketvirtoji siena išplėtė įsivaizduojamos ribos tarp bet kokio vaidybinio kūrinio ir jo žiūrovų idėją.
Jei aktorius kalba tiesiai į žiūrovus, daro ką nors žiūrovams arba tiesiog pastebi žiūrovus, tai vadinama "ketvirtosios sienos pažeidimu". Filme arba televizijoje tai gali būti daroma aktoriui kalbant tiesiai į kamerą. Taip sulaužoma riba, kurią paprastai nustato arba numato grožinės literatūros kūriniai. Tai vadinama metafikcine technika. Literatūroje ir vaizdo žaidimuose taip nutinka, kai veikėjas pripažįsta skaitytoją ar žaidėją.
Ketvirtoji siena nėra tas pats, kas soliokviumas. Soliloquy yra dramaturgų naudojama dramaturginė priemonė, kai veikėjas scenoje sako monologą, leidžiantį žiūrovams susipažinti su jo mintimis.
Ketvirtosios sienos skaidrumo pripažinimas yra dalis netikėjimo sustabdymo tarp išgalvoto kūrinio ir auditorijos. Tai leidžia jiems mėgautis fikcija taip, tarsi jie stebėtų tikrus įvykius. Nors kritikas Vincentas Canby 1987 m. ją apibūdino kaip "tą nematomą skraistę, kuri amžinai skiria žiūrovus nuo scenos".
Tokiame rinkinyje, koks buvo naudojamas 1904 m. Maskvos dailės teatro pastatyme pagal Antono Čechovo "Vyšnių sodą", tris sienas sudaro scenos dekoracijos, o nematomą ketvirtąją sieną - prosceniumo arka.
Už teatro ribų
Ketvirtosios sienos metaforą panaudojo aktorius seras Ianas McKellenas, apibūdindamas dailininko L. S. Lowry kūrybą:
"... stovėjo kitoje kelio pusėje ir stebėjo. Pakankamai dažnai į jį žvelgdavo keli asmenys minioje. Jie akimirkai pakviečia mus į savo pasaulį, kaip kartais daro scenos personažai, sugriaudami ketvirtosios sienos iliuziją".
McKellenas sakė, kad "Lowry'io žvilgsnis iš oro yra tarsi vaizdas iš suknelių rato", žvelgiantis žemyn, tarsi į sceną. Be to, McKelleno teigimu, Lowry "dažnai žymi gatvės scenos ribas šaligatvio arba grindinio akmenimis, kurie yra tarsi scenos kraštas, kur veiksmą apšviečia šviesų žibintai".
Ketvirtosios sienos metaforą literatūros kritikas Davidas Barnettas panaudojo "The Harvard Lampoon" parodijai apie "Žiedų valdovą". Jis sako, kad personažas pažeidžia pasakojimo taisykles, kreipdamasis į patį tekstą. Personažas Frodas pastebi, kad "tai turėjo būti ilgas epas", o tai, Barnetto nuomone, "sulaužo ketvirtąją sieną".
Woody Allenas savo filme "Annie Hall" kelis kartus sulaužė ketvirtąją sieną. Allenas paaiškino: "nes jaučiau, kad daugelis žiūrovų turi tuos pačius jausmus ir tas pačias problemas. Norėjau tiesiogiai su jais pasikalbėti ir susidurti su jais".
Ketvirtosios sienos pertrūkiai taip pat naudojami komedijiniam efektui pasiekti. Melas Bruksas (Mel Brooks) daugelyje savo filmų laužo ketvirtąją sieną, kartais tiesiogine prasme. Filme "Liepsnojantys balnai" (Blazing Saddles) kulminacinė kovos scena tarp miestelio gyventojų ir nusikaltėlių buvo tokia didelė, kad tiesiogine prasme įsiveržė į kitas kino studijos dalis.
Televizijoje ketvirtoji siena laužoma retai. Tai buvo daroma per visą medijos istoriją. George'as Burnsas tai darė daugybę kartų 1950-ųjų komedijoje, kurioje vaidino su savo tikrąja žmona Gracie Allen. Garry Shandlingo šou ir "Ponios Brown berniukuose" (Mrs Brown's Boys) pagrindinis veikėjas vaikšto tarp dekoracijų scenos viduryje. Pastarajame filme veikėjai iš naujo kartoja tas pačias scenas, kai praleidžia dialogo eilutę. Kitas televizijos personažas, kuris nuolat laužo ketvirtąją sieną, yra Francis Urquhartas britų televizijos draminiuose serialuose "Kortų namelis" (House of Cards), "Vaidinti karalių" (To Play the King) ir "Galutinis pjūvis" (The Final Cut). Per kiekvieną epizodą Urquhartas kelis kartus kalbasi su žiūrovais. Jis pateikia žiūrovams komentarus apie savo veiksmus seriale. Tokia pati technika naudojama ir amerikietiškoje serialo "Kortų namelis" ekranizacijoje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra ketvirtoji siena?
A: Ketvirtoji siena - tai įsivaizduojama "siena" tradicinio trijų sienų teatro priekyje. Pro šią sieną žiūrovai mato spektaklio veiksmą.
K: Kas išgarsino ketvirtosios sienos idėją?
A: Ketvirtosios sienos idėją išgarsino filosofas ir kritikas Denis Diderot.
K: Kada ji tapo populiari?
A: Ketvirtoji siena išpopuliarėjo XIX amžiuje.
K: Kas nutinka, kai aktorius tiesiogiai kalba arba bendrauja su žiūrovais?
A: Kai aktorius kalba tiesiogiai arba bendrauja su žiūrovais, tai vadinama "ketvirtosios sienos laužymu". Taip sulaužoma riba, kurią paprastai nustato arba numato grožinės literatūros kūriniai.
K: Kaip literatūroje ir vaizdo žaidimuose sulaužoma ketvirtoji siena?
A: Literatūroje ir vaizdo žaidimuose ketvirtoji siena sulaužoma, kai veikėjas pripažįsta skaitytoją ar žaidėją.
K: Kuo ketvirtosios sienos laužymas skiriasi nuo soliokviumo?
A: Ketvirtosios sienos pralaužimas skiriasi nuo soliokviumo tuo, kad soliokviumas yra dramaturgų naudojama dramaturginė priemonė, kai vienas veikėjas scenoje sako monologą, kuriame išsako savo mintis, o ketvirtosios sienos pralaužimas reiškia tiesioginį kalbėjimą arba bendravimą su auditorija.
Klausimas: Kokį vaidmenį atlieka netikėjimo sustabdymas, kai reikia priimti grožinio kūrinio ir jo auditorijos skaidrumą? Atsakymas: Priimant skaidrumą tarp išgalvoto kūrinio ir jo auditorijos, jie gali mėgautis juo taip, tarsi stebėtų tikrus įvykius, o tam, kad būtų pasiektas šis efektas, reikia sustabdyti netikėjimą.
