Erevardas Budingasis buvo anglosaksų didikas. Jis pasipriešino Vilhelmui Užkariautojui. Jo bazė buvo Elio sala Rytų Anglijoje. Pasak legendos, jis klajojo po Fensą, apimantį Šiaurės Kembridžšyrą, Pietų Linkolnšyrą ir Vakarų Norfolką, ir vadovavo liaudies pasipriešinimui Viljamui Užkariautojui.
Edvardas Išpažinėjas ištrėmė Herevardą iš Anglijos apie 1060 m. (tiksli data nežinoma), kai jam buvo maždaug 14 ar 18 metų. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad tremties prašė jo paties tėvas, nes jis buvo maištautojas.
Kilmė ir vardas
Herevardo (angl. Hereward, liet. Herevardas) kilmė nėra visiškai aiški — tai vienas iš priežasčių, kodėl istorija apie jį maišosi su legendomis. Epitetas „Budingasis“ (angl. „the Wake“) dažnai verčiamas kaip „budrus“, „sargus“, tačiau gali turėti ir kitą kilmę arba atsirasti vėlesniame pasakojimų sluoksnyje. Viduramžių kronikos pateikia fragmentišką informaciją apie jo genealogiją, todėl tiksli kilmė ir šeimos ryšiai lieka nepagrįstai neaiškūs.
Tremtis ir sugrįžimas
Pagal kai kuriuos šaltinius, Herevardas buvo ištremtas už maištavimą arba dėl konfliktų su galingesniais vietiniais valdovais dar prieš Normandų užkariavimą 1066 m. Po 1066 m., pasikeitus politinei situacijai Anglijoje, jis kartu su kitais sugrįžo ir tapo vienu iš vietinių pasipriešinimo prieš Normandų valdžią lyderių.
Sukilimas Fensuose ir Ely tvirtovė
Didžiausia Herevardo veiklos arena buvo pelkėta Fensų zona ir ypač Elio sala — natūrali tvirtovė, kurioje buvo sunku pajudinti tradicines normandų kariuomenes. Čia jis praktikavo partizaninę kovą: smūgius mažomis grupėmis, riaušes, reidus į normandų postus ir sankaupas, bei bendradarbiavimą su vietiniais maištininkais ir kartais su danų pajėgomis, kurios tuo metu rengė prielankias invazijas ar reidus į Angliją.
Didžiausias susidūrimas su Normandais vyko apie 1069–1071 m. — tuomet Williamas Užkariautojas rengė kampanijas sustabdyti vietinius sukilimus. Pagal kelis viduramžių dokumentus, įskaitant Liber Eliensis ir vietines kronikas, Elio gynėjai ilgai priešinosi, bet galų gale Normandai sugebėjo įtvirtinti savo valdžią Fensuose.
Klausimų ir legendos apie Ely šturmą
Istoriniai pasakojimai apie Ely puolimą skiriasi: vienuose teigiama, kad vietiniai pasidavė po ilgos blokados ir derybų, kituose — kad pergalę lėmė išdavystė ar strateginis Normandų sumanymas (pvz., kelius per pelkes priartinti prie salos). Dėl skurdaus šaltinių kiekio sunku atskirti tikrąsias aplinkybes nuo vėliau susikurtų detalių.
Vėlesnis likimas ir palikimas
Herevardo vardas ilgainiui virto tautos pasakojimų ir legendų objektu. Pagal vienus pasakojimus jis pabėgo į kontinentą — dažnai minima Flandrija ar kitos žemyno vietos — ir mirė užsienyje; kitur jo likimas apipintas romantiškais ar herojiškais elementais.
Per amžius Herevardas tapo vietos tautosakos simboliu — pasipriešinimo prieš užsienio valdžią ir bendruomenės vienybės pavyzdžiu. Jo istoriją aprašė viduramžių kronikos, vėlesni istorikai ir XIX–XX a. rašytojai, kurie dar labiau išplėtė legendą.
Istorinis vertinimas
Šaltiniai apie Herevardą yra riboti ir dažnai prieštaringi: svarbūs tekstai, kuriuose apie jį rašoma, yra Anglo-Saxon Chronicle (vietomis), Liber Eliensis ir kai kurie normandų kronikininkų užrašai. Domesday Book (1086 m.) tiesiogiai Herevardo nevartoja kaip reikšmingo žemvaldžio, o tai verčia istorikus manyti, kad daugelis apie jį žinomų detalių yra vėlesni pramanai arba vietinės atminties interpretacijos.
Šiandien istorikai laiko Herevardą realiu vietiniu lyderiu, kurio veikla iš dalies dokumentuota, bet apie kurį daugybė detalių yra legendų sfera. Jo istorija — puikus pavyzdys, kaip istorinis personažas per amžius gali virsti tautosakos ir literatūros figura.
Trumpa kronologija
- Apie 1040–1060 m. — gimimo laikotarpis neaiškus; pagal kai kuriuos šaltinius tremtinas paauglystėje.
- Apie 1066 m. — Normandų užkariavimas keičia politinę padėtį Anglijoje.
- Apie 1069–1071 m. — aktyvi pasipriešinimo periodas Fensuose, ypatingas dėmesys Elio salai.
- Po 1071 m. — istorijos fragmentai apie pabėgimą, mirtį užsienyje ir legendos formavimąsi.
Herevardas Budingasis lieka svarbiu vietinės istorijos ir kultūros simboliu — jo istorija padeda suprasti vietinių anglosaksų pasipriešinimą po Normandų užkariavimo ir rodo, kaip istoriniai faktai ir tautosaka susilieja į ilgalaikes legendas.