Atlantinis kiras (Larus argentatus): aprašymas, paplitimas ir elgsena
Sužinokite viską apie Atlantinį kirą (Larus argentatus): išvaizdą, paplitimą Europoje, migraciją ir elgseną miestuose bei pakrantėse.
Atlantinis kiras (Larus argentatus, kartais vadinamas europiniu kiru) yra didelis jūros ir pakrančių paukštis. Tai gausiausia ir gerai pažįstama kirų rūšis Vakarų Europos pakrantėse. Suaugusio paukščio kūno ilgis siekia iki 26 colių arba 66 cm (, sparnų išskėtis dažniausiai 125–155 cm, kūno masė ~600–1400 g). Veisiasi Šiaurės Europoje, Vakarų Europoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse.
Kai kurios kirų populiacijos, ypač gyvenančios šaltesnėse srityse, žiemą migruoja toliau į pietus, tačiau daugelis išlieka ištisus metus, pavyzdžiui, Britų salose, Islandijoje arba Šiaurės jūros pakrantėse. Europos kirų taip pat gausu aplink vidaus vandenų šiukšlynus, uostus ir krantus, o kai kurios populiacijos sėkmingai prisitaikė gyventi miesto aplinkoje — miestų stogai, krantinės ir atliekų aikštelės tapo jų maitinimosi ir veisimosi vietomis.
Išvaizda
Suaugęs atlanto kiras pasižymi pilku nugaros ir sparnų plunksnuotiu, balta galva ir kūnu bei juodais sparnų galuose su baltomis dėmelėmis (vadinamaisiais „veidrodėliais“). Snapas geltonas su raudona dėme apatiniame snapo gale, kojos dažniausiai rausvai pilkos. Jaunikliai ir subadultai pirmuosius kelerius metus turi rudai margą, kamufliažinį pūką; pilka suaugusio spalva susiformuoja per 3–4 metus.
Mityba ir elgsena
Atlantinis kiras yra oportunistinis visavaldis. Minta žuvimi, bestuburiais, vėžiagyviais, taip pat kiaušiniais, jaunikliais, komunalinėmis atliekomis ir maistu, kurį žmonės palieka paplūdimiuose ar uostuose. Jie naudoja įvairias maitinimosi taktikos: medžioja ir gaudo maistą vandenyje, skrodžia pakrantes, perima grobį iš kitų paukščių (kleptoparazitas), ir net stengiasi sutrupinti kriaukles numetę jas ant kieto pagrindo. Kirai dažnai seka žvejų valtis ir laimikio išmetimus.
Veisimosi elgsena
Kirai įkurdina kolonijas ant uolėtų krantų, salelių, smėlio ar net miesto stogų. Lizdas paprastai statomas ant žemės iš žolės, jūros žolių ir šiukšlių; patelė deda 2–4 margintus kiaušinius. Inkubacija trunka apie 27–28 dienas; abu tėvai saugo kiaušinius ir maitiną jauniklius. Jaunikliai yra pusiau pažengę (semi-precocial) — jie išeina iš lizdo greitai, bet vis dar priklauso nuo tėvų maitinimo kelias savaites; paskutiniai gebėjimai skraidyti išsivysto per 35–50 dienų. Kirai paprastai susiformuoja monogaminius porinius ryšius ir dažnai grįžta į tas pačias veisimosi vietas.
Gyvenimo trukmė ir pavojai
Ilgiausiai žinomi atlanto kirai nugyvena virš 25–30 metų laukinėje gamtoje. Pavojai apima plėšrūnus (pvz., rujonus, vanagus), žmogaus poveikį (skenavimas, atakas, teršalai), ir maisto šaltinių pokyčius dėl atliekų tvarkymo. Kai kuriose vietose regioniniai skaičiai mažėja dėl kiaušinių ir jauniklių praradimo, tačiau globaliai rūšis pagal IUCN yra įvertinta kaip „Least Concern“ (mažiausiai rūpestinga).
Santykiai su žmonėmis ir apsauga
Miestuose kirai gali sukelti triukšmą, plėšia atliekas ir kartais agresyviai reaguoti į žmones, kurie arti jų lizdų ar maisto. Dėl to taikomos įvairios kontrolės priemonės: lizdų valdymas, atliekų tvarkymo gerinimas, fizinės kliūtys ir švietimas. Tačiau rūšis yra saugoma daugelyje šalių pagal paukščių apsaugos įstatymus ir tarptautines direktyvas — bet kartu leidžiama taikyti valdymo priemones, kai kyla pavojus žmonių sveikatai arba ekosistemų pusiausvyrai.
Atlantinis kiras yra prisitaikanti, protinga ir išradinga paukščių rūšis — dėl to ji išlieka plačiai paplitusi ir lengvai atpažįstama daugelyje Europos pakrančių bei urbanizuotų žemių.
Taksonomija
Silkinių kirų ir mažųjų kirų grupės taksonomija yra labai sudėtinga - įvairios institucijos pripažįsta nuo dviejų iki aštuonių rūšių.
Šios grupės žiedai išsidėstę visame šiaurės pusrutulyje. Skirtumai tarp gretimų formų šiame žiede yra gana maži, tačiau, kai grandinė baigiama, galutiniai nariai - silkinė ir mažoji juodoji žuvėdra - yra aiškiai skirtingos rūšys.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra silkinė kregždė?
Atsakymas: Silkinė kregždė yra didelė kregždė, kuri gausiausia ir geriausiai žinoma Vakarų Europos pakrantėse.
K: Iki kokio ilgio gali užaugti silkė?
A.: Silkinė kregždė gali užaugti iki 26 colių arba 66 cm ilgio.
K: Kur peri silkinė kregždė?
A: Silkinė kregždė peri Šiaurės Europoje, Vakarų Europoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse.
K.: Ar visos silkės žiemą migruoja?
Atsakymas: Ne, ne visos silkės žiemą migruoja. Kai kurios šaltesnių vietovių gyventojos žiemą migruoja toliau į pietus, o kitos nuolat gyvena tokiose vietose kaip Britų salos, Islandija ar Šiaurės jūros pakrantės.
Klausimas: Kur, be pakrančių, galima rasti europinių silkinių kirų?
A: Europinių silkinių kirų gausu aplink vidaus vandenų šiukšlynus ir jos netgi prisitaikė gyventi vidaus miestuose.
K.: Ar silkinė kregždė dažnai sutinkama Vakarų Europoje?
A.: Taip, silkinė kregždė yra gausiausia ir žinomiausia iš visų Vakarų Europos pakrantėse gyvenančių kirų.
K.: Koks yra mokslinis silkinių kirų pavadinimas?
A.: Mokslinis silkinės patelės pavadinimas yra Larus argentatus arba Europos silkinė patelė.
Ieškoti